Pasiekti žmones
Šv. Alfonsas buvo puikus, aiškus, pragmatiškas pamokslininkas. Jis žinojo, kaip pasiekti paprastus žmones, turinčius ribotą išsilavinimą ir labai realių poreikių. Jie sekė šį gabų pamokslininką iš bažnyčios į bažnyčią ir iš miesto į miestą, norėdami išgirsti, kaip jis skelbė Kristaus vilties žinią visiems žmonėms.
Alfonso pamokslavimo ir mokymo esmę suformavo trys puikūs pagrindiniai krikščioniško tikėjimo įvaizdžiai: Jėzus kūdikis prakartėlėje, Jėzus nukryžiuotas ant kryžiaus, ir Jėzus gyvas bei kupinas meilės visiems Eucharistijoje. Be to, jis pridėjo Atpirkėjo Motinos Marijos atvaizdą. Kai kiti teologai priešinosi Marijos garbinimui, Alfonsas ją kvietė: „Sveika, šventoji karaliene, gailestingumo motina, mūsų gyvenime, saldume ir viltie“.
Alfonsas vertino tai, kaip vargšai ir darbininkų klasės žmonės savo tikrovę išreiškė dainomis. Būdamas talentingu muzikantu ir kompozitoriumi, jis parašė daug populiarių giesmių ir mokė jų žmones parapijos misijose. Jo kompozicijos ir toliau giedamos visame pasaulyje, niekada neprarado žavesio ir populiarumo. Redemptoristai ir šiandien laikosi savo įkūrėjo nurodymo. Jų žinutę, skelbiančią Dievo meilės gausą, praturtina giesmės, kurias jie gieda savo bendruomenėje ir su Dievo žmonėmis.
Alfonsas rašė žmonėms. Daugeliui patiko jo dvasiniai tekstai, nes jis rašė suprantamai visiems, turintiems bent kažkiek išsilavinimo. Jo laikais žiemos vakarais žmonės kaimuose dažnai susirinkdavo prie židinio kažkieno namuose. Kas nors skaitydavo pasakojimus apie evangelijas ar šventųjų gyvenimus – dalykus, kurie maitino jų tikėjimą ir padėjo melstis. Dažnai būdavo skaitomi Alfonso darbai.
Menininkas ir mąstytojas
Alfonso menui įtakos turėjo tai, ką jis matė aplink. Būdamas 23 metų, nutapė savo „Kristų ant kryžiaus“. Jo paveiksle buvo pavaizduota pati Meilės mirtis. Maždaug tuo pat metu jis taip pat nupiešė ir Madoną – ramių, švelnių bruožų moterį. Moterį, užkariavusią jo širdį. Apsupta 12 žvaigždžių, ji yra dieviško grožio, turinčio žmogaus pavidalą, portretas. Jo menas bei muzika buvo būdas paskatinti to laikmečio vyrus ir moteris, turtingus ir vargšus, pažinti Jėzaus Kristaus ir jo motinos Marijos žinių ir meilės turtus.
Raštuose, skirtuose kitoms religijoms, Alfonsas pabrėžė praktinius būdus, kaip pasiekti tuos, kurie buvo apleisti ar atitolę nuo Bažnyčios. Moksliniu lygmeniu jis sukūrė ir davė kryptį moralinei teologijai. Jam atrodė, jog daugelis žymių to meto moralės teologų yra arba per griežti, arba per daug atlaidūs. Alfonsas skelbė apie atperkančią Dievo meilę.
Jis tikėjo, kad įstatymas ir bausmės grėsmė nėra svarbiausi Dievo plane. Dieve susipina Kūrėjas, meilė ir laisvė. Kiekvienas žmogus kviečiamas mylėti Dievą iš užliejančio dėkingumo jausmo už tai, ką Dievas jam padarė per Kristų. Ne baimė, o meilė turėjo apibūdinti krikščionišką gyvenimą. Galiausiai Alfonsas parašė įtakingiausią veikalą „Moralinė teologija“, kad ištaisytų tai, ką jis laikė klaidomis, galinčiomis pakenkti žmonėms, besistengiantiems gyventi gerą, moraliai teisingą gyvenimą.
Per savo ilgą gyvenimą Alfonsas parašė daugiau nei 100 knygų, tarp jų ir savo mėgstamiausias: „Švenčiausiojo Sakramento aplankymai“, „Jėzaus Kristaus meilės praktika“ ir „Marijos šlovė“.
Galų gale Katalikų bažnyčia Alfonsui suteikė titulą „Maldos daktaras“. Jo knygoje „Malda, didieji išganymo būdai“ išdėstytas jo mokymas šia tema.
Alfonsas rašo: „Pastebėjęs, kad tiek daug ir Senojo, ir Naujojo Testamento ištraukų liudija apie maldos būtinybę, sukūriau taisyklę įtraukti į visas mūsų misijas … pamokslą apie maldą; ir sakau, kartoju ir sakysiu tol, kol gyvensiu, kad visas mūsų išganymas priklauso nuo maldos … Nes jei meldiesi, tavo išgelbėjimas bus užtikrintas“.
Marijos sūnus
Kaip ir daugelis tautiečių, Alfonsas buvo aistringas ir nepastovus žmogus. Pusiausvyrą ir saugumą jis rado šlovindamas Palaimintąją Motiną. Jo kreipimasis į Mariją buvo neužgniaužiamas, kaip nelaimės ištikto vaiko, šaukiančio savo motiną.
Jis buvo įsitikinęs, kad Marija išgirs jo maldas ir bus puikus dvasinis jo gyvenimo šaltinis. Alfonsas niekada neparašė nė vieno laiško – o jo asmeninė korespondencija siekė dešimtis tūkstančių – nepradėjęs ir nepabaigęs žodžiais: „Tegyvuoja Jėzus ir Marija“. Jis labai skatino savo bičiulius redemptoristus ir kitus žmones kasdien melstis rožinį ir aplankyti Marijos šventoves, kad sustiprintų meilę Dievo motinai. Jam ji buvo nuolatinė pagalbininkė ir patarėja visais su kongregacija susijusiais klausimais.
Nors didžiąją gyvenimo dalį Alfonsas buvo liguistas, paskutiniai gyvenimo metai buvo pažymėti labai rimtais ir sekinančiais fiziniais negalavimais, ypač artritu, kuris kėlė didžiulį skausmą ir neleido pakilti iš neįgaliojo vežimėlio.
Jį taip pat vargino dvasinės kančios: skrupulingai bijojo, kad padarė nepakankamai tarnaudamas Dievui, kurį taip mylėjo. Norėdami padėti, jo bičiuliai susirinkdavo kartu. Visada melsdavosi Dievo Motinos litaniją, o po jos – rožinį. Jie skaitydavo iš jo paties raštų apie Marijos šlovę ir kaip, būdama dangaus karalienė, mirties valandą ji priima visus tikrus ir ištikimus savo tarnus.
Prasidedant 1787 m. liepos 31 d. vakarui, Alfonsas sušnabždėjo paskutinį prašymą: “Paduokite man mano ponią”. Jie padavė Marijos paveikslėlį į jo rankas. Visą naktį Alfonsas praleido melsdamasis Dievo Motinai. Kitą dieną, laikrodžiams mušant vidurdienį, Alfonsas mirė, būdamas 91 metų.
Šv. Alfonsas buvo paskelbtas šventuoju 1839 m., o 1871 m. – Bažnyčios daktaru. 1950 m. pripažintas nuodėmklausių ir moralės teologų globėju. Jis yra vienintelis moralės teologas, kuriuo, Romos Katalikų Bažnyčios nuomone, galime vadovautis spręsdami moralinius klausimus.
Popiežius Jonas Paulius II apibūdino Alfonsą kaip „artimą žmonių draugą … misionierių, kuris išvyko ieškoti labiausiai apleistų sielų … įkūrėjas, norėjęs, kad jo grupė radikaliai pasirinktų nuskriaustuosius … vyskupas, kurio namai buvo atviri visiems … rašytojas, sutelkęs dėmesį į tai, kas būtų naudinga žmonėms “.