Gerardas gimė 1726 m. balandžio 6 d. mažame Muro miestelyje Pietų Italijoje. Jo motina Benedeta buvo tikra gyvenimo palaima – ji parodė jam didžiulę, neturinčią ribų Dievo meilę. Jis buvo laimingas, nes buvo arti Dievo.

Gerardui buvo dvylika, kai mirė tėvas, ir jis tapo šeimos maitintoju. Mokėsi amato pas vietinį siuvėją, o šis iš jo tyčiojosi ir mušė. Po ketverių metų, kai jau pats galėjo pradėti dirbti siuvėju, jis pranešė, kad išeina tarnauti pas vietinį Lacedonijos vyskupą. Draugai patarė nesiimti šio darbo. Tačiau pykčio protrūkiai ir begalinis niurnėjimas, dėl kurių kiti tarnai nedirbdavo ilgiau nei kelias savaites, Gerardo nesustabdė. Jis galėjo viską ištverti ir trejus metus dirbo vyskupui iki jo mirties. Kol Gerardas tikėjo vykdantis Dievo valią, viską galėjo įveikti. Nesvarbu, ar iš jo buvo tyčiojamasi, ar vyskupas jį laikė tarsi savaime suprantamu dalyku, jis kentėjimą laikė Kristaus sekimo dalimi. „Jo viešpatystė linki man gero“, – sakydavo jis. Ir jau tada Gerardas leisdavo ištisas valandas su Jėzumi, esančiu Švenčiausiame Sakramente, – nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties ženkle.

1745 m., būdamas 19 metų, jis grįžo į Muro, kur pradėjo dirbti siuvėju. Jo verslas klestėjo, tačiau neuždirbo daug pinigų: praktiškai viską išdalindavo. Pasilikdavo tiek pinigų, kiek reikėjo motinai ir seserims, o likusius atiduodavo vargšams arba aukojo mišioms už skaistykloje kenčiančias sielas. Gerardas nepatyrė staigaus stulbinančio atsivertimo. Jam tai buvo tik nuolatinis Dievo meilės augimas. Per 1747 m. Gavėnią jis nusprendė būti kiek tik įmanoma panašesnis į Kristų. Jis ėmėsi griežčiausios atgailos ir siekė būti pažemintas ar išjuoktas, gatvėse apsimesdamas bepročiu.

Jis troško visiškai tarnauti Dievui ir norėjo įstoti į kapucinų vienuolyną, bet nebuvo priimtas. Būdamas dvidešimt vienerių, išbandė atsiskyrėlio gyvenimą. Jis taip norėjo būti panašus į Kristų, kad iškart sutiko vaidinti pagrindinį vaidmenį Kristaus kančios vaidinime – gyvajame paveiksle Muro katedroje.

Su redemptoristais 

1749 m. į Muro atvyko redemptoristai. Buvo penkiolika misionierių, ir jie kaip audra apėmė tris mažo miestelio parapijas. Gerardas sekė kiekvieną misijos detalę ir nusprendė, kad toks turi būti jo gyvenimas. Jis prašėsi priimamas į misijos komandą, bet  Cafaro, kunigas ir misionierių vyresnysis, nepriėmė jo dėl sveikatos. Jis savo prašymais taip įkyrėjo misionieriams, kad šiems išvykstant iš miesto kun. Cafaro pasiūlė Gerardo šeimai jį laikyti užrakintą savo kambaryje. 

Po to sekė įvykis, kuris iki dabar randa atgarsį jaunų žmonių širdyse: Gerardas surišo paklodes ir, išlipęs pro langą, nusekė misionierių grupę. Kad pasivytų, jam prireikė nužingsniuoti dvylika mylių. „Priimkite mane, išbandykit ir tada išsiųskit atgal, jei nesiseks“, – kalbėjo Gerardas. Kun. Cafaro nebeliko nieko kita, kaip tik leisti jam pabandyti. Jis išsiuntė Gerardą į redemptoristų bendruomenę Deliceto miestelyje su laišku, kuriame rašoma: „Siunčiu jums dar vieną brolį, kuris bus nenaudingas darbo atžvilgiu …“

Gerardas absoliučiai ir visiškai įsimylėjo redemptoristų įkūrėjo Alfonso gyvenimo būdą. Jis buvo sujaudintas radęs Jėzaus meilę Švenčiausiame Sakramente, o meilę Marijai, Jėzaus Motinai, taip pat laikė būtina.

Pirmuosius įžadus jis davė 1752 m. liepos 16 d., kurie, jo dideliam džiaugsmui, sutapo su Švenčiausiojo Atpirkėjo švente bei Karmelio kalno Dievo Motinos švente. Nuo tos dienos, išskyrus porą kelionių į Neapolį, ir laiką, praleistą Caposele, kur mirė, didžiąją dalį gyvenimo Gerardas praleido Iliceto redemptoristų bendruomenėje.

„Nenaudingojo“ etiketė ilgam neprilipo. Gerardas buvo puikus darbininkas, ir per ateinančius kelerius metus dirbo sodininku, zakristijonu, siuvėju, nešiku, virėju, staliumi ir naujųjų pastatų Kaposelėje raštininku. Jis mokėsi greitai – apsilankęs medžio drožėjo dirbtuvėse, greitai įgudo drožti nukryžiuotuosius. Jis buvo bendruomenės lobis, tačiau turėjo tik vieną siekį – viskuo, ką daro, vykdyti Dievo valią.

1754 m. Gerardo dvasinis vadovas paprašė užrašyti tai, ko jis trokšta labiausiai už viską. Jis užrašė: „labai mylėti Dievą; visada būti vienybėje su Dievu; daryti viską dėl Dievo; mylėti viską dėl Dievo; daug kentėti dėl Dievo. Vienintelis mano reikalas yra vykdyti Dievo valią “.

Didysis išbandymas

Tikrasis šventumas visada turi būti išbandytas kryžiumi, o Gerardui teko patirti didžiulį išbandymą 1754 m., dėl kurio jis galbūt nusipelnė ypatingos galios padėti motinoms ir jų vaikams. Vienas iš jo uoliausių darbų buvo skatinti ir padėti merginoms, norinčioms įstoti į vienuolyną. Dažnai jis netgi užtikrindavo reikalingą kraitį kokiai neturtingai mergaitei, kuri kitaip nebūtų priimta į ordiną. 

Neria Caggiano buvo viena iš tų merginų, kuriai Gerardas padėjo. Tačiau vienuolyno gyvenimas jai nepasirodė priimtinas ir po trijų savaičių grįžo namo. Norėdama paaiškinti savo poelgį, Neria ėmė skleisti melą apie vienuolių gyvenimą, o kai Muro žmonės atsisakė patikėti tokiomis istorijomis apie Gerardo rekomenduotą vienuolyną, ji nusprendė išsaugoti savo reputaciją, sunaikindama gerą geradario vardą. Taigi laiške Gerardo viršininkui Šv. Alfonsui apkaltino jį nusidėjus su jauna mergina, šeimos, kurios namuose dažnai apsistodavo misijų kelionėse, dukra.

Šv. Alfonsas išsikvietė Gerardą, kad atsakytų į kaltinimą. Užuot apsigynęs, jis, sekdamas savo dieviškojo Mokytojo pavyzdžiu, tylėjo. Nieko neišgirdęs, šv. Alfonsas negalėjo nieko kita padaryti, kaip tik skirti griežtą bausmę religingajam jaunuoliui. Gerardui buvo atimta privilegija priimti Šventąją Komuniją ir uždrausti bet kokie kontaktai su pašaliniais asmenimis.

Gerardui nebuvo lengva atsisakyti darbo sielų labui, tačiau tai buvo nedidelė bausmė, lyginant su Šventosios Komunijos alkiu. Jis jautė jį taip smarkiai, kad net prašėsi atleidžiamas nuo patarnavimo šv.  Mišioms, nes bijojo, kad dėl didžiulio noro priimti Švenčiausiąjį galėtų pačiupti Ostiją iš kunigo rankų.

Po kurio laiko Neria sunkiai susirgo ir parašė laišką Šv. Alfonsui prisipažindama, kad jos kaltinimai buvo visiškas prasimanymas ir šmeižtas. Šventąjį nudžiugino žinia apie sūnaus nekaltumą. Tačiau Gerardas, kuris šio išbandymo metu nebuvo prislėgtas, labai neapsidžiaugė ir tapęs išteisintas. Abiem atvejais jautė, kad įvykdyta Dievo valia, ir jam to pakako.

Stebukladarys

Tik apie kelis šventuosius užfiksuota tiek nuostabių įvykių kaip apie šv. Gerardą. Beatifikacijos ir kanonizacijos procesas atskleidžia, kad jo stebuklai buvo patys įvairiausi ir gausūs.

Medituodamas apie Dievą ar Jo šventąją valią, jis dažnai patekdavo į ekstazę, kurios metu jo kūnas pakildavo nuo žemės. Yra autentiškų įrašų, įrodančių neįprastą stebuklą, kad daugiau nei vieną kartą jis buvo matomas ir su juo buvo kalbamasi dviejose vietose vienu metu.

Dauguma stebuklų atlikti tarnaujant kitiems. Tokie neeiliniai įvykiai, kurie vėliau, skaitant apie jo gyvenimą, ima atrodyti visiškai įprasti: atgaivino nuo aukšto skardžio nukritusį berniuką; palaimino menkas vargingai gyvenančios šeimos kviečių atsargas, ir jų užteko iki kito derliaus; kelis kartus padaugino duonos, kurią dalijo vargšams. Vieną dieną ėjo per vandenį, vesdamas žvejus valtyje per audringas bangas į saugų krantą. Daug kartų pasakė žmonėms apie slaptas jų nuodėmes, kurias gėdindavosi išpažinti, ir taip atvedė juos į atgailą ir atleidimą.

Stebuklingas apaštalavimas motinoms taip pat prasidėjo jam dar esant gyvam. Kartą, išeinant iš draugų Pirofalo šeimos, viena iš dukterų šūktelėjo Gerardui, kad jis pamiršo savo nosinę. Aplankius pranašiškos įžvalgos akimirkai, Gerardas pasakė: „Turėk ją sau. Kada nors bus naudinga “. Nosinė buvo laikoma brangiu Gerardo suvenyru. Po daugelio metų mergaitei, kuriai jis ją padovanojo, gimdymo metu grėsė mirtis. Ji prisiminė Gerardo žodžius ir paprašė nosinės. Beveik iškart pavojus praėjo ir ji pagimdė sveiką kūdikį. Kitą kartą motina meldėsi Gerardui, kai tiek jai, tiek jos negimusiam kūdikiui grėsė pavojus. Abu išbandymą išgyveno.

Mirtis ir išaukštinimas

Akivaizdu, kad Gerardas neturėjo gyventi ilgai, visada buvęs silpnos sveikatos. 1755 m. jį užklupo smarkūs kraujavimai ir dizenterija, bet kurią akimirką buvo tikimasi jo mirties. Tačiau jis dar turėjo išmokyti puikią pamoką apie paklusnumo galią. Jo viršininkas liepė pasveikti, jei tai būtų Dievo valia, ir liga tuoj pat išnyko: Gerardas pakilo iš lovos ir prisijungė prie bendruomenės. Tačiau jis žinojo, kad šis gydymas buvo tik laikinas ir kad liko gyventi tik šiek tiek daugiau nei mėnuo.

Neilgai trukus Gerardas turėjo grįžti į lovą ir pradėjo ruoštis mirčiai. Jis buvo visiškai atsidavęs Dievo valiai, ir ant durų buvo užsidėjęs užrašą: „Čia vykdoma Dievo valia, taip, kaip Dievas nori, ir tol, kol nori“. Broliai dažnai girdėdavo jo maldą: „Mano Dieve, noriu mirti, kad įvykdyčiau Tavo švenčiausią valią“. Šiek tiek prieš 1755 m. spalio 15 d. vidurnaktį jo nekalta siela grįžo pas Dievą.

Mirus Gerardui, susijaudinęs brolis paskambino varpu taip, kaip skambintų per šventę, o ne pranešdamas apie mirtį. Tūkstančiai žmonių atėjo aplankyti „savo šventojo“ kūno ir pabandyti surasti paskutinį suvenyrą to, kuris jiems taip dažnai padėjo. Po jo mirties beveik iš visų Italijos vietų pradėta pranešti apie stebuklus, siejamus su Gerardo užtarimu. 1893 m. Popiežius Leonas XIII jį beatifikavo, o 1904 m. gruodžio 11 d. Popiežius Pijus X paskelbė šventuoju.

Motinų šventasis

Dėl stebuklų, kuriuos Dievas padarė per Gerardo maldas su motinomis, motinos Italijoje nuolat prisimindavo Gerardą ir padarė jį savo globėju. Jo beatifikacijos proceso metu viena liudytoja teigė, kad jis buvo žinomas kaip „il santo dei felice parti“ – laimingo gimdymo šventasis. Pamaldumas šv. Gerardui, kaip laimingo gimdymo šventajam, tapo labai populiarus Šiaurės Amerikoje, tiek JAV, tiek Kanadoje.

Tūkstančiai motinų pajuto Šv. Gerardo jėgą per Šv. Gerardo lygą. Daugelis ligoninių skiria šiam šventajam gimdymo skyrius, o pacientėms dovanoja medalius ir lapelius su malda į Šv. Gerardą. Tėvai, įsitikinę, kad būtent jo užtarimas padėjo susilaukti sveikų vaikų, Gerardo vardu pavadino tūkstančius vaikų. Jo vardu pavadintos net mergaitės, ir įdomu, kad jo vardo forma tampa Gerarda, Geralyn, Gerardine, Gerianne ir Gerardette.

Malda į šv. Gerardą

Šventasis Gerardai, per savo gyvenimą suteikei pagalbą šalia esantiems nelaimingiesiems ir vargstantiems. Padėk man [tavo intencija]. Suteik man įžvalgą atpažinti Jėzaus buvimą kitų kančiose ir bėdose. Tegul man reikalinga skubi pagalba neleidžia man galvoti tik apie save. Sekdamas Tavo pavyzdžiu suvienyti mano maldas ir kančias su Jėzumi ant kryžiaus, meldžiu būti perkeista/as į meilės ir atjautos kupiną žmogų. Šventasis Gerardai, melskis už mane. Amen.

 Tėvystei

Gerasis šv. Gerardai, galingas užtarėjau ir stebukladary, šaukiamės Tavęs ir prašome Tavo pagalbos. Žinai, kad mes nebuvome palaiminti susilaukti kūdikio ir kaip trokštame šios dovanos. Prašome perduoti mūsų prašymą Dievui, iš kurio kyla visa tėvystė, ir paprašyti Gyvybės Kūrėjo palaiminti mus padovanojant kūdikį, kurį  auginsime kaip dangaus paveldėtoją. Amen.