„Šventieji turi ypatingą intuiciją“, – rašė tėvas Stanggassingeris. Tai, kas svarbu man, ne šventajam, yra paprastos amžinos tiesos: Įsikūnijimas, Atpirkimas ir Šventoji Eucharistija “.

Kasparas Stanggassingeris, gimė 1871 m. sausio 12 d. Berchtesgadene, Vokietijos pietuose. Jis buvo antras iš 16 vaikų. Jo tėvas, visų gerbiamas žmogus, buvo ūkininkas ir turėjo akmens karjerą.

Nuo pat jaunystės Kasparas vis labiau troško tapti kunigu. Vaikystėje žaidė, kad yra kunigas ir „sakydavo“ trumpus pamokslus savo broliams ir seserims bei vesdavo juos procesija į tarp kalnų esančią koplyčią netoli namų.

Būdamas dešimties metų jis išvyko į Freisingą tęsti mokslų. Jie jam pasirodė pakankamai sunkūs. Tėvas pasakė, kad jei neišlaikys egzaminų, turės palikti mokyklą. Turėdamas tvirtą valią, nepaprastą atsidavimą ir ištikimybę maldai, jis stūmėsi į priekį. Vėlesniais metais atostogų metu ėmėsi burti berniukų grupes, kad paskatintų juos krikščioniškai gyventi, formuotų bendruomenę ir organizuotų laisvalaikį. Kiekvieną dieną grupė eidavo į mišias, pasivaikščiodavo ar eidavo į piligriminę kelionę. Kasparo atsidavimas šioms veikloms stebino, o kartais net reikėjo rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų vieną berniuką, kurį lipant į kalnus ištiko nelaimė.

1890 m. jis įstojo į Miuncheno ir Freisingo vyskupijos kunigų seminariją ir pradėjo teologijos studijas. Kuo geriau suvoktų Dievo valią, savo noru laikėsi griežto maldos grafiko. Labai greitai suvokė, kad Viešpats jį kviečia. Po apsilankymo pas redemptoristus pajuto pašaukimą tapti misionieriumi. Nepaisant tėvo prieštaravimo, 1892 m. įstojo į redemptoristų noviciatą Garse ir 1895 m. Regensburge gavo kunigo šventimus. Kasparas Stanggassingeris įstojo į Švenčiausio Atpirkėjo kongregaciją ketindamas būti misionieriumi. Tačiau vyresnieji jį paskyrė formuoti būsimuosius misionierius Durrnberge, netoli Halleino: dirbti mažosios kunigų seminarijos direktoriaus pavaduotoju. Jis visiškai atsidavė šiai atsakomybei.

Būdamas vienuoliu, jis davė paklusnumo įžadą ir labai aiškiai ir nuosekliai jį įgyvendino. Kiekvieną savaitę praleisdavo 28 valandas dėstydamas, be to, studentai bet kada galėjo į jį kreiptis. Sekmadieniais visada pasiūlydavo savo pagalbą, ypač pamokslus, kaimyninių kaimų bažnyčioms. Net turėdamas tokį darbo grafiką, jis visada buvo kantrus ir supratingas kitiems, ypač studentų, kurie matė jame daugiau draugą nei viršininką. Nors tuo metu formacijos taisyklės buvo labai griežtos, Kasparas niekada nesielgė griežtai, ir jei kada pasirodydavo, kad ką nors nuskriaudė, tuojau pat nuolankiai atsiprašydavo.

Giliai atsidavęs Jėzui Eucharistijoje, jis kvietė studentus ir tikinčiuosius, kuriems pamokslavo, priimti  Švenčiausiąjį Sakramentą, kai to reikia ir kamuoja nerimas. Jis ragino juos eiti pas Kristų, ir Jį šlovinti ar kalbėtis su Juo kaip su draugu. Jo pamokslai buvo nuolatinis priminimas tikintiesiems rimtai žiūrėti į krikščionišką gyvenimą, augti tikėjime meldžiantis ir nuolat atsiverčiant. Jo mokymo stilius buvo labai  tiesus ir patrauklus, be grasinimų bausmėmis, kaip buvo įprasta to meto pamoksluose.

1899 m. redemptoristai atidarė naują seminariją Garse. Tėvas Stanggassingeris buvo perkeltas ten ir tapo direktoriumi. Jam buvo 28 metai. Ir turėjo laiko tik pravesti vienerias rekolekcijas studentams ir dalyvauti mokslo metų atidaryme.

1899 m. rugsėjo 26 d. jo žemiškoji kelionė baigėsi dėl peritonito.  1935 m. prasidėjo jo beatifikacijos byla, kai kūnas buvo perkeltas į Garso bažnyčios šoninę koplyčią. 1988 m. balandžio 24 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju.

Malda į palaimintąjį Kasparą Stanggassingerį 

Visagalis ir amžinasis Dieve, Tu suteikei palaimintajam Kasparui malonę skelbti tikėjimą su džiaugsmu ir atsidėti kandidatų į kunigystę formavimui. Jo užtarimu, padėk mums sekti jo pavyzdžiu ir bendradarbiauti su dieviškuoju Atpirkėju žodžiu ir darbu. To prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžius. Amen.