Nekaltai Pradėtoji yra Redemptoristų instituto globėja. Kai 1732 m. šventasis Alfonsas Liguori įkūrė Misionierių kongregaciją, jis pavedė mūsų religinę šeimą Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Nekaltai Pradėtosios, globai.
„Šv. Alfonsas naująjį institutą pavedė Nekaltai Pradėtosios globai. Jis tvirtai tikėjo unikalia Marijos privilegija, skirta paruošti ją būti tinkama Šventosios Dvasios šventykla ir Dievo Motina. Bet jis taip pat tikėjo, kad ši privilegija jai buvo dovanota kaip vilties ženklas mums – tai, ką ji gavo nuo pat pradžių, to tikimės ir mes – gausaus redemptio, gausaus atpirkimo. Mariją atpirkimo malonė apsaugojo nuo nuopuolio. Mus atpirkimo malonė gali pakelti po nuopuolio.
Nekaltasis Prasidėjimas aiškiai parodo, ką Dievas gali padaryti su mūsų trapia ir sužeista žmogiška prigimtimi. Marijos atpirkimas yra toks pat tikras, kaip ir mūsų. Jansenistai ir rigoristai griežtai pasisakė prieš Nekaltąjį Prasidėjimą. Žmogaus prigimtis beviltiškai sugedusi ir visi yra pasmerkti. Alfonsas negalėjo sutikti nei su šiuo pesimistišku požiūriu į žmoniją, nei su šia ribota Dievo malonės ir gailestingumo samprata.
Drąsiai gindamas Nekaltąjį Prasidėjimą, Alfonsas gynė du svarbius katalikų ortodoksijos principus – sensus fidelium, tikinčiųjų giluminį jausmą, ir nuolatinį veikimą Šventosios Dvasios, kuri per doktriną ir garbinimą veda Bažnyčią. Apreiškimas nėra statiškas momentas, nutolęs laike. Atvirkščiai, Šventoji Dvasia ir toliau veda Bažnyčią ir Dievo žmones per tikėjimą ir liaudies pamaldumą, doktriną ir garbinimą.“
(Kun. Michaelas Brehlas C.Ss.R., ištrauka iš konferencijos „Šventasis Alfonsas ir Marija, Dievo Motina“).
Šventojo Alfonso malda
Gražiausioji Mergele, man malonu matyti Tave, taip brangią Dievui dėl Tavo tyrumo ir grožio. Dėkoju Dievui, kad apsaugojo Tave nuo visos kaltės.
Mano Karaliene, kadangi tave taip myli Švenčiausioji Trejybė, neatsisakyk pažvelgti į mano nuodėmėmis suteptą sielą ir pelnyti man iš Dievo atleidimą bei amžinąjį išgelbėjimą.
Pažvelk į mane ir perkeisk mane. Savo meilumu Tu patraukei tiek daug širdžių, kad Tave mylėtų; patrauk ir mano, kad nuo šiol ji nemylėtų nieko kito, išskyrus Dievą ir Tave. Tu jau žinai, kad į Tave sudėjau visas viltis; mieloji mano Motina, neapleisk manęs. Visada padėk man Savo užtarimu – gyvenime ir ypač mirties valandą. Kad galėčiau mirti šaukdamasis Tavęs ir mylėdamas Tave, o tada amžinai Tave mylėti danguje.