Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pristatyti šventąjį Bažnyčios mokytoją, kuriam esame daug skolingi, nes jis buvo iškilus moralės teologas ir dvasinio gyvenimo mokytojas kiekvienam, pirmiausia paprastiems žmonėms. Jis yra vienos iš Italijoje – ir ne tik – populiariausių kalėdinių giesmių Tu scendi dalle stelle [„Nusileidi nuo žvaigždžių] autorius.

Alfonsas Marija Liguoris gimė 1696 m. kilmingoje ir turtingoje Neapolio šeimoje. Apdovanotas išskirtiniais intelektiniais gabumais, jau šešiolikos metų baigė civilinės ir kanoninės teisės studijas. Buvo geriausias Neapolio advokatas: per aštuonerius metus laimėjo visas bylas, kurių ėmėsi. Tačiau jo siela jautė Dievo alkį bei troško tobulumo ir Dievas leido jam suprasti, kad jo pašaukimas kitas. Iš tiesų 1723 m., pasipiktinęs teismo pasaulyje tvyrojusia korupcija ir neteisingumu, jis metė savo profesiją – o su ja turtus bei sėkmę – ir, nepaisydamas tėvo priešinimosi, nutarė tapti kunigu. Turėjo puikius mokytojus, supažindinusius jį su Šventuoju Raštu, Bažnyčios istorija ir mistika. Įgijo gerą teologinį išsilavinimą, kuriuo galėjo pasiremti, kai po kelerių metų pradėjo rašytojo darbą. 1726 m. buvo įšventintas kunigu ir savo tarnybai vykdyti įstojo į Apaštališkųjų misijų diecezinę kongregaciją. Pradėjo evangelizuoti ir katechizuoti žemiausiuose Neapolio visuomenės sluoksniuose: mėgo sakyti pamokslus ir mokė pagrindinių tikėjimo tiesų. Nemažai tų neturtingų ir kuklių asmenų, į kuriuos jis kreipdavosi, būdavo prijunkę prie nuodėmės ir įsitraukę į nusikalstamą veiklą. Jis kantriai juos mokė melstis, ragino gerinti savo gyvenseną. Alfonsas pasiekė didelių vaisių: neturtingiausiuose miesto kvartaluose gausėjo grupių – žmonės, vakarais susirinkę privačiuose namuose ar parduotuvėse melsdavosi ir, vadovaujami katechetų, parengti Alfonso ir kitų kunigų, reguliariai lankiusių šias tikinčiųjų grupes, apmąstydavo Dievo žodį. Kai Neapolio vyskupo pageidavimu tokius susirinkimus pradėta rengti miesto koplyčiose, jie imti vadinti capelle serotine („vakaro koplyčiomis“). Tai tapo tikru ir autentišku moralinio ugdymo, socialinio gydymo, vargšų tarpusavio paramos šaltiniu: vagystės, dvikovos, prostitucija kone išnyko.

Nors šv. Alfonso laikų socialinė ir religinė aplinka labai skiriasi nuo mūsiškės, šios „vakaro koplyčios“ yra misijų darbo pavyzdys, į kurį galėtume lygiuotis vykdydami „naująją evangelizaciją“, ypač tarp neturtingiausiųjų, ir statydindami teisingesnį, broliškesnį ir solidaresnį bendrą gyvenimą. Kunigams patikėta dvasinė tarnyba, o gerai parengti pasauliečiai gali tapti veiksmingais krikščionybės skleidėjais, tikru evangeliniu raugu visuomenės gelmėje.

Sugalvojęs evangelizuoti pagonių tautas, Alfonsas, būdamas 35 metų, susidūrė su Neapolio karalystės centrinių sričių valstiečiais ir piemenimis ir, sukrėstas jų religinio tamsumo ir apleistumo, nusprendė palikti sostinę ir atsidėti šiems dvasiškai ir materialiai skurdiems žmonėms. 1732 m. įsteigė Švenčiausiojo Išganytojo kongregaciją, kurią pavedė vyskupo Tomo Falkojos globai ir kuriai pats ėmė vadovauti. Šie Alfonso vadovaujami vienuoliai buvo tikri keliaujantys misionieriai, pasiekdavę nuošaliausius kaimus, ragindavę atsiversti ir ištvermingai laikytis krikščioniškosios gyvensenos, pirmiausia padedant maldai. Redemptoristai, pasklidę po daugybę pasaulio šalių, dar ir šiandien tęsia šią evangelizacinę misiją. Kupinas dėkingumo, raginu juos visada likti ištikimus savo šventojo steigėjo pavyzdžiui.

Garsėjantis gerumu ir pastoraciniu uolumu Alfonsas 1762 m. buvo paskirtas Sant’ Agata dei Goti vyskupu; šią tarnybą, leidus popiežiui Pijui VI, paliko 1775 m. dėl sunkios ligos. Tas pats popiežius, išgirdęs naujieną apie jo mirtį po tokios daugybės kančių, 1787 m. sušuko: „Jis buvo šventasis!“ Ir jis neklydo: 1839 m. Alfonsas buvo kanonizuotas, o 1871 m. paskelbtas Bažnyčios mokytoju.

Tas titulas jam buvo suteiktas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia todėl, kad pristatė turtingą moralės teologijos mokymą, taip tinkamai išreiškiantį Bažnyčios mokymą, jog popiežius Pijus XII paskelbė jį „visų nuodėmklausių ir moralės teologų globėju“. Tuo metu buvo paplitęs labai rigoristinis moralinio gyvenimo aiškinimas, taip pat ir dėl jansenistinio mentaliteto, kuris, užuot skatinęs pasitikėjimą ir viltį dėl Dievo gailestingumo, kurstė baimę, pristatydamas Dievą kaip susiraukusį ir griežtą, labai tolimą nuo to, kurį mums apreiškė Jėzus. Pirmiausia savo pagrindiniame veikale „Moralės teologija“ šv. Alfonsas siūlo mums pusiausvirą ir įtikinamą dinamikos sintezę tarp mums į širdį įrašytų, Kristaus iki galo apreikštų ir Bažnyčios autoritetingai aiškinamų Dievo įstatymų reikalavimų ir žmogaus sąžinės bei laisvės, leidžiančių laikantis tiesos ir gėrio asmeniui subręsti bei išsiskleisti. Sielų ganytojams ir nuodėmklausiams Alfonsas siūlė būti ištikimiems katalikų moraliniam mokymui ir kartu puoselėti meilės, supratingumo ir švelnumo kupiną laikyseną, kad penitentai savojoje tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo kelionėje galėtų jaustis lydimi, palaikomi ir padrąsinami. Šv. Alfonsas nenuilsdamas kartodavo, kad kunigai yra regimas Dievo begalinio gailestingumo ženklas – Dievo, kuris atleidžia ir apšviečia nusidėjėlio protą bei širdį, kad šis atsiverstų ir pakeistų gyvenseną. Mūsų laikais, kai akis visur bado moralinės sąžinės netektis ir – tenka pripažinti – mažiau branginamas Išpažinties sakramentas, šv. Alfonso mokymas vėl yra labai aktualus.

Be teologijos darbų, šv. Alfonsas sukūrė daugybę kitokių raštų liaudžiai religiškai ugdyti. Stilius paprastas ir malonus. Skaitomi ir verčiami į gausybę kitų kalbų, šv. Alfonso kūriniai prisidėjo prie pastarųjų dviejų amžių liaudiškojo pamaldumo formavimo. Kai kuriuos tekstus dar ir šiandien labai verta perskaityti, kaip antai, „Amžinosios maksimos“, „Marijos šlovės“, „Mokytis mylėti Jėzų“. Pastarasis veikalas, pristatantis jo mąstymo sintezę, yra šedevras. Jis primygtinai akcentavo maldą, leidžiančią atsiverti Dievui, kad kasdien būtų galima vykdyti Dievo valią ir siekti asmeninio šventumo. Apie maldą jis rašė: „Dievas niekam neatsako maldos malonės, kuriai padedant galima įveikti bet kurį geismą ir bet kurią pagundą. Sakau jums, kartoju ir visą gyvenimą visada kartosiu, kad visas mūsų išganymas remiasi malda“ (Del grando mezzo della preghiera e opusculi affini. Opere ascetiche II, Roma 1962, p. 171). Čia į galvą ateina mano pirmtako, garbingojo Dievo tarno Jono Pauliaus II paraginimas: „Krikščionių bendruomenė turėtų tapti autentiškomis maldos mokyklomis. Todėl būtina, kad maldos ugdymas kokiu nors būdu taptų esminiu kiekvieno pastoracinio planavimo elementu“ (Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 33, 34).

Tarp karščiausiai šv. Alfonso siūlomų maldos formų išsiskiria apsilankymas prie Švenčiausiojo Sakramento, arba, kaip sakytume šiandien, trumpa ar ilga, asmeninė ar bendruomeninė Eucharistijos adoracija. „Žinoma, – rašė šv. Alfonsas, – tarp visų pamaldų tokia sakramentinio Jėzaus adoracija yra pirmutinė po sakramentų, mieliausia Dievui ir naudingiausia mums. O, kokia palaima kupinam tikėjimo būti prieš altorių ir išsakyti Jam savo poreikius, kaip draugas draugui, kuriuo visiškai pasitikima!“ (Visite al SS. Sacramento ed a Maria SS. Per ciascun giorno nel mese. Pratarmė). Alfonso dvasingumas išties iškiliai kristologiškas, sutelktas į Kristų ir jo Evangeliją. Jo pamokslų objektas dažnai būdavo Viešpaties įsikūnijimo ir kančios slėpinys: šiuose įvykiuose visiems žmonėms „apsčiai“ siūlomas atpirkimas. Ir kaip tik todėl, kad kristologiškas, Alfonso maldingumas taip pat yra išskirtinai marijiškas. Kuo labiausiai pamaldus Marijai, jis kėlė aikštėn jos vaidmenį išganymo istorijoje kaip atpirkimo Bendradarbės, malonės Tarpininkės, Motinos, Užtarėjos ir Karalienės. Negana to, šv. Alfonsas tvirtino, jog pamaldumas Marijai bus didžiausia paguoda mūsų mirties valandą. Jis buvo įsitikinęs, kad mūsų amžinosios paskirties, pašaukimo amžinai dalyvauti Dievo palaimoje, tragiškos pasmerkimo galimybės apmąstymas padeda gyventi giedrai bei įsipareigojus ir žvelgti į mirtį visada kliaujantis Dievo gerumu.

Šv. Alfonsas Marija Liguoris yra pavyzdys uolaus ganytojo, kuris sielas laimėdavo skelbdamas Evangeliją bei teikdamas sakramentus švelnaus ir romaus gerumo paženklinta elgsena, atsiradusia iš jo intensyvaus santykio su Dievu, kuris yra begalinis Gerumas. Jis laikėsi realistiškai optimistinio požiūrio į gėrio išteklius, Viešpaties duodamus kiekvienam žmogui, ir, kad gebėtum mylėti Dievą ir artimą, svarbos teikė ne tik protui, bet ir emocijoms bei širdies jausmams.

Baigdamas norėčiau priminti, kad mūsų šventasis, panašiai kaip šv. Pranciškus Salezas, apie kurį kalbėjau prieš kelias savaites, primygtinai pabrėžia, jog šventumas prieinamas kiekvienam krikščioniui: „Vienuoliui kaip vienuoliui, pasauliečiui kaip pasauliečiui, kunigui kaip kunigui, susituokusiajam kaip susituokusiajam, prekiautojui kaip prekiautojui, kareiviui kaip kareiviui ir taip toliau kalbant apie kiekvieną luomą“ (Practica di amare Gesù Cristo. Opere ascetice I, Roma 1933, p. 79). Dėkoju Viešpačiui, kuris įvairiais laikais ir įvairiose vietose apvaizdingai pažadina šventųjų ir mokytojų, kurie, kalbėdami ta pačia kalba, kviečia mus augti tikėjimu, gyventi meile ir buvimo krikščionimi džiaugsmu paprastuose kasdieniuose darbuose, žengti šventumo, į Dievą ir tikrąjį džiaugsmą vedančiu keliu. Dėkoju.