tai šv. Alfonso Liguorio atsakas į kvietimą, kurį jis išgirdo iš Jėzaus per vargšus … 1730 m. šv. Alfonsas buvo išsekęs nuo gausių misijų darbų. Gydytojai liepė pailsėti ir pakvėpuoti tyru kalnų oru. Su keliais bendražygiais jis nuvyko į Skalą Amalfio pakrantėje, į pietus nuo Neapolio. Aukštai kalnuose buvo Santa Maria dei Monti šventovė – puiki poilsio vieta, nuostabi vieta apmąstymams šalia mūsų Viešpaties Motinos: kalnų aukštumos, jų grožis, o žemiau – jūra …
Bet Skaloje taip pat buvo ir skurdo. Kalnuose gyveno piemenys, kurie ateidavo pas misionierius, prašydami Evangelijos, Gyvybės Žodžio. Alfonsas nustebo dėl jų Dievo žodžio alkio ir prisiminė pranašo žodžius: „ Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems neatlaužia jos“ [Raudų knyga 4: 4]. Pirmasis jo biografas pasakoja, kad Alfonsui išvykus iš Skalos, jo širdies dalis liko su šiais piemenims ir kad jis pravirkdavo galvodamas, kaip galėtų jiems padėti.
Neapolyje po daugybės maldų ir konsultacijų, kad galėtų aiškiau susivokti, jis suprato, kad turi grįžti į Skalą. Be abejo, Neapolyje taip pat buvo skurdo, tačiau ten buvo daugybė kitų žmonių, kurie galėtų padėti vargšams pakeisti šią visuomenės atstumtųjų padėtį. Skaloje vargšai buvo vieni, jiems niekas nepadėjo … Jie buvo visiškai apleisti. Šv. Alfonso laikais šie piemenys ir valstiečiai buvo labiausiai nuskriausta visuomenės grupė: „Jie nebuvo laikomi vyrais kaip kiti žmonės … jie buvo gamtos gėda“. Dėl tokio jų likimo Šv. Alfonsas nusprendė būti šalia, dalintis su jais savo gyvenimu ir – kuo gausiau – Dievo Žodžiu.
1732 m. lapkričio 9 d. savo mylimoje Skaloje Šv. Alfonsas Liguoris įkūrė Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregaciją, kad galėtų sekti mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, skelbiančiu Gerąją Naujieną vargšams. Jam buvo 36 metai. Jo gyvenimas tapo misija ir tarnyste labiausiai apleistiems. Benediktas XIV kongregaciją patvirtino 1749 m. vasario 25 d.
Redemptoristai misionieriai tęsia šv. Alfonso charizmą Bažnyčioje ir visuomenėje. „Stiprūs tikėjime, džiaugsmingi viltimi, degantys labdara, liepsnojantys uolumu, nuolankia širdimi ir atkaklia malda redemptoristai, kaip apaštalaujantys vyrai ir tikri Šventojo Alfonso mokiniai seka Kristų Atpirkėją džiaugsmo kupinomis širdimis; jie neigia save ir visada yra pasirengę imtis to, kas reikalauja pastangų ir iššūkių, dalijasi Kristaus paslaptimi ir skelbia ją Evangelijoje pateiktu gyvenimo ir kalbos paprastumu, kad žmonėms atneštų gausų atpirkimą“ (Redemptoristų Konstitucija, Nr. 20).
Redemptoristai gyvena misionierių bendruomenėse, jie visada svetingi ir pamaldūs kaip Marija iš Nazareto. Misijomis, rekolekcijomis, tarnyste parapijose, ekumeniniais apaštalavimais, susitaikinimo sakramentu ir mokydami moralinės teologijos jie skelbia Dievo, mūsų Tėvo, meilę, kuri Jėzuje „gyveno tarp mūsų“, kad taptų giliu gailestingumu ir „Gyvybės Žodžiu“, maitinančiu žmogaus širdį ir suteikiančiu gyvenimui prasmę, jog galėtume jį nugyventi kuo laisvesni ir santarvėje su kitais. Redemptoristai, kaip ir Alfonsas, skurstantiesiems liudija jų orumą ir didybę prieš Dievą teigdami, kad Geroji mūsų Viešpaties žinia jiems skamba ypatingai.
Šiuo metu yra daugiau nei 5500 redemptoristų; jie dirba 82 šalyse visuose 5 žemynuose, o jiems padeda daug vyrų ir moterų, kurie bendradarbiauja misijose ir kartu kuria Redemptoristų šeimą. „Nepaliaujamos Pagalbos Dievo Motina“ yra kongregacijos ikona.
Be šventojo Alfonso, dar trys redemptoristai buvo paskelbti šventaisiais: Šv. Gerardas Majella, Šv. Klemensas Hofbaueris ir Šv. Jonas Neumannas. Penkiolika redemptoristų buvo paskelbti palaimintaisiais: Gennaras Sarnellis, Peteris Dondersas, Gasparas Stanggassingeris, Francescas Saverius Seelosas, Domenicas Metodius Trčka, Vasylis Velychkovskyis, Zynovius Kovalykas, Mykolayus Charnetskyis, Ivanas Ziatykas, Javieras Gorosterratzu, Ciriaco Olarte’as Miguelis Goñi, Juliánas Pozo, Pedras Romeras, Victorianas Calvas.