Čioranio barono sūnus Gennaras Maria Sarnellis gimė Neapolyje 1702 m. rugsėjo 12 d. Būdamas 14 metų, kai buvo paskelbta Pranciškaus Redžio beatifikacija, nusprendė tapti jėzuitu. Tėvas atkalbinėjo, nes esąs labai jaunas, todėl pradėjo jurisprudencijos studijas ir 1722 m. įgijo bažnytinės ir civilinės teisės daktaro laipsnį. Jam itin gerai sekėsi šioje srityje, buvo įtrauktas į Teisės ir medicinos profesijų riterių kongregaciją, vadovaujamą Toledo Šv. Mikolajaus pamaldžių darbininkų. Viena iš šios asociacijos taisyklių buvo aplankyti ligonius, gydomus nepagydomųjų ligoninėje. Čia jis išgirdo Viešpaties kvietimą tapti kunigu.
1728 m. rugsėjį jis įstojo į seminariją ir buvo kardinolo Pignatellio paskirtas dvasininku Šv. Onos di Palazzo parapijoje. 1729 m. birželio 4 d., norėdamas studijuoti ramesnėmis sąlygomis, pradėjo mokytis Matthew Ripa’os įkurto Šventosios Šeimos koledže, žinomo kaip Kinijos koledžas. Kitų metų balandžio 8 d. jis išėjo iš šio koledžo ir birželio 5 d. pradėjo noviciatą Apaštalinių misijų kongregacijoje.
1731 m. gegužės 28 d. noviciatą baigė, o kitų metų liepos 8 d. gavo kunigo šventimus. Šiuo metu, be ligoninės lankymo, jis pasišventė padėti priverstiems dirbti mažiems vaikams ir mokė juos katekizmo. Taip pat aplankė senus žmones Šv. Gennaro hospise ir tuos, kurie buvo pasmerkti dirbti galerose ir gulėjo ligoninėje prie prieplaukos. Šiais metais jis taip pat užmezgė draugystę su Šv. Alfonsu de Liguori ir jo apaštalavimu. Kartu jie katekizmo mokė pasauliečius, organizuodami Vakaro koplyčias.
Tapusį kunigu, kardinolas Pignatelli paskyrė jį Religinio mokymo direktoriumi Šv. Pranciškus ir Mato parapijoje Ispanijos kvartale. Sužinojęs apie jaunų mergaičių išnaudojimą, jis nusprendė visą savo energiją nukreipti kovodamas prieš prostituciją. Tuo pačiu laikotarpiu (1733 m.) jis atkakliai gynė Šv. Alfonsą nuo neteisingos kritikos, kai šis 1732 m. lapkričio 9 d. Scaloje įkūrė Šventojo Atpirkėjo misionierių kongregaciją. Tų pačių metų birželį nuvykęs į Scalą padėti savo bičiuliui per misiją Ravelle, nusprendė tapti redemptoristu, tačiau taip pat tęsdamas apaštalines misijas. Tik įstojęs į kongregaciją 1736 m. balandžio mėn. negailėdamas laiko ėmėsi vykdyti parapijų misijas ir rašė, gindamas „pavojuje atsidūrusias jaunas merginas“. Taip pat rašė apie dvasinį gyvenimą ir taip sunkiai dirbo, kad atsidūrė beveik prie mirties slenksčio. Sutikus Šventajam Alfonsui, grįžo gydytis į Neapolį ir ten atnaujino savo apaštalavimą gelbėdamas prostitutes.
Dalyvaudamas redemptoristų apaštalavime ir apaštalinėse misijose, jis propagavo pasauliečių meditaciją ir išleido knygą „Il mondo santificato“. Kitoje savo knygoje pasisakė prieš piktžodžiavimą. 1741 m. jis suplanavo ir su Šv. Alfonsu dalyvavo didelėse misijose, vykusiose mažuose kaimeliuose už Neapolio, ruošdamasis kanoninei kardinolo Spinellio vizitacijai. Nepaisydamas visą laiką pakankamai silpnos sveikatos būklės, jis toliau pamokslavo iki 1744 m. balandžio pabaigos, kai jau stipriai sirgdamas grįžo į Neapolį, kur birželio 30 d. mirė, sulaukęs 42 metų. Jo kūnas ilsisi pirmoje redemptoristų bažnyčioje Čioranyje.
Gennaras Maria Sarnellis paliko mums 30 darbų, kuriuose nagrinėjama meditacija, mistinė teologija, dvasinis vedimas, teisė, pedagogika, moralinė ir pastoracinė tematika. Socialine veikla moterų labui jis laikomas vienu iš autorių, išsamiausiai nagrinėjusių šią temą XVIII amžiaus pirmosios pusės Europoje.
Šventasis tėvas Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju Šv. Petro aikštėje 1996 m. gegužės 12 d.
Malda į palaimintąjį Gennarą Sarnellį
Šventasis Atpirkėjau, esame Tavo akivaizdoje įsitikinę, kad esi mylintis ir gailestingas Dievas. Žengi kartu su mumis dieną ir naktį, kai stengiamės skelbti Tavo Evangeliją vargšams ir apleistiesiems. Stengdamiesi pasiekti tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, žvelgiamė į palaimintąjį Gennarą Sarnellį kaip sektiną pavyzdį ir pagalbininką. Jo karštas noras buvo priversti žmones, esančius visuomenės ir Bažnyčios užribyje, giliau Tave pažinti ir mylėti. Meldžiame, kad jo uolumas įkvėptų ir motyvuotų mus dalintis Tavo atpirkimu su atskirtaisiais. Ypač prisimename žmones, kurie priima sprendimus, lemiančius destruktyvų elgesį ir priklausomybes. Tebūna mūsų pasirinkimai tokie kaip palaimintojo Sarnellio, kuris, nepaisydamas sunkumų ir prieštaravimų, nuolat gyveno pagal Evangeliją. Prašome jo pagalbos, kad mūsų įsipareigojimas nesumažėtų dėl paramos ar palaikymo trūkumo, nes susivienydami su atstumtaisiais, susivienijame su Tavimi. Amen.
