Redemptoristai spalio 5 d. mini palaimintąjį Pranciškų Ksaverą Seelos.
Pranciškus Ksaveras Seelosas gimė 1819 m. sausio 11 d. Fiusene, Bavarijoje, Vokietijoje. Tą pačią dieną buvo pakrikštytas Šv. Mango parapijos bažnyčioje. Nuo vaikystės išreiškęs troškimą tapti kunigu, po filosofijos studijų 1842 m. įstojo į vyskupijos kunigų seminariją.
Netrukus susitikęs su Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos, įkurtos evangelizuoti labiausiai apleistus žmones, misionieriais, jis nusprendė įstoti į kongregaciją ir tarnauti vokiškai kalbantiems imigrantams JAV. Į kongregaciją buvo priimtas 1842 m. lapkričio 22 d., ir kitais metais išplaukė iš Havro (Prancūzija) bei atvyko į Niujorką 1843 m. balandžio 20 d.
1844 m. gruodžio 22 d., baigęs noviciatą ir teologijos studijas, Seelosas buvo įšventintas į kunigus Baltimorės (Merilandas, JAV) redemptoristų Šv. Jokūbo bažnyčioje. Po šventimų jis devynerius metus dirbo Šv. Filomenos parapijoje Pitsburge (Pensilvanija) iš pradžių kaip klebono padėjėjas pas Šv. Joną Neumanną, bendruomenės vadovą, o vėliau pats tapo vyresniuoju ir paskutinius trejus metus – klebonu. Tuo metu taip pat buvo redemptoristų novicijų vadovas. Kartu su Neumannu jis taip pat vedė misijas. Apie judviejų santykius Seelosas sakė: „Jis supažindino mane su aktyviu gyvenimu“ ir „vedė mane kaip dvasinis vadovas ir nuodėmklausys“. Jo artumas žmonėms ir įgimtas švelnumas suprasti ir patenkinti tikinčiųjų poreikius greitai padarė jį plačiai žinomu puikiu nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu – žmonės atvykdavo net iš kaimyninių miestelių.
Būdamas ištikimas redemptoristų charizmai, jis tiek gyveno, tiek mokėjo save išreikšti paprastai. Jo pamokslus, turtingus biblinio turinio, visada išgirsdavo ir suprasdavo net paprasčiausi žmonės. Jis nuolat stengėsi tikėjimo mokyti mažus vaikus. Jam ne tik patiko ši tarnystė, bet ir laikė ją pagrindine, norint, kad parapijoje augtų krikščionių bendruomenė. 1854 m. jis buvo perkeltas iš Pitsburgo į Baltimorę, vėliau, 1857 m., į Kumberlandą, ir į Anapolį 1862 m. Visą laiką dirbo parapijoje ir tarnavo būsimų redemptoristų formacijoje kaip studentų prefektas. Net ir šiame poste jis išlaikė savo charakterį – visada buvo malonus ir laimingas, visada atidus savo mokinių poreikiams ir sąžiningas, formuodamas doktriną. Tačiau svarbiausia, kad jis stengėsi įskiepyti šiems būsimiems redemptoristams misionieriams entuziazmą, aukos dvasią ir apaštališką uolumą, siekiant dvasinės ir laikinos žmonių gerovės.
1860 m. jis buvo pasiūlytas kandidatuoti į Pitsburgo vyskupo pareigas. Popiežiaus Pijaus IX atleistas nuo šios atsakomybės, nuo 1863 m. iki 1866 m. pasirinko keliaujančio misionieriaus gyvenimą ir pamokslavo angliškai ir vokiškai Konektikuto, Ilinojaus, Mičigano, Misūrio, Naujojo Džersio, Niujorko, Ohajo, Pensilvanijos, Rodo salos ir Viskonsino valstijose.
Po trumpos tarnystės parapijoje Detroite, Mičigane, 1866 m. jis buvo paskirtas į redemptoristų bendruomenę Naujajame Orleane, Luizianoje. Čia, tapęs Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios klebonu, jis taip pat buvo žinomas kaip ganytojas, džiaugsmingai patarnaujantis savo tikintiesiems ir ypatingai besirūpinantis vargingiausiais ir labiausiai apleistais. Tačiau Dievo plane jo tarnystė Naujajame Orleane buvo trumpa. Rugsėjo mėnesį, pavargęs nuo lankymo ir rūpinimosi geltonosios karštinės aukomis, jis susirgo šia baisia liga. Kelias savaites kantriai kentęs, 1867 m. spalio 4 d., būdamas 48 metų ir 9 mėnesių, iškeliavo į amžinąjį gyvenimą.
Popiežius Jonas Paulius II jubiliejiniais 2000 m. balandžio 9 d. paskelbė Tėvą Seelosą palaimintuoju Šv. Petro aikštėje.
Malda į palaimintąjį Pranciškų Ksaverą Seelosą
Viešpatie, mano stiprybe ir mano Atpirkėju, tegul mano žodžiai ir širdies apmąstymai būna malonūs Tavo akyse. Šlovinu Tave už malonę, kurią suteikei nuolankiam misionieriui, palaimintajam Pranciškui Ksaverui Seelosui. O kad aš turėčiau tokią pačią džiaugsmingą jėgą, kurią palaimintasis Pranciškus Ksaveras Seelosas turėjo savo žemiškojo gyvenimo metu, kad stipriai Tave mylėčiau ir ištikimai gyvenčiau Tavo evangelija. Amen.
