Filadelfijos vyskupas, gimęs 1811 m. kovo 28 d., Prachaticės mieste Bohemijoje, Philipo Neumanno ir Agnes Lebis sūnus. Lankė mokyklą Budejovicuose ir 1831 m. ten įstojo į seminariją. Po dvejų metų perėjo į Prahos Karolio Ferdinando universitetą, kur studijavo teologiją.
Jaunuolis nekantriai laukė šventinimų 1835 m., kai vyskupas nusprendė, kad daugiau šventimų nebus teikiama. Dabar mums sunku įsivaizduoti, bet Bohemija buvo perpildyta kunigų. Jonas rašė vyskupams visoje Europoje, tačiau istorija visur buvo ta pati, kur niekas daugiau nenorėjo daugiau kunigų. Jonas buvo įsitikinęs pašaukimu tapti kunigu, tačiau atrodė, kad užsiveria visos durys šį pašaukimą įvykdyti.
Bet Jonas nepasidavė. Išmoko anglų kalbą dirbdamas gamykloje su angliškai kalbančiais darbuotojais ir parašė vyskupams Amerikoje. Pagaliau vyskupas Niujorke sutiko jį įšventinti. Norėdamas įvykdyti Dievo kvietimą į kunigystę, Jonas turėjo amžiams palikti namus ir keliauti per vandenyną į naują ir atšiaurią žemę.
Niujorke Jonas buvo vienas iš 36 kunigų, tarnaujančių 200 000 katalikų. Jono parapija vakarinėje Niujorko dalyje driekėsi nuo Ontarijo ežero iki Pensilvanijos. Jo bažnyčioje nebuvo nei bokšto, nei grindų, tačiau tai nebuvo svarbu, nes jis daugiausiai laiko praleisdavo keliaudamas iš kaimo į kaimą, kopdamas į kalnus aplankyti ligonių, apsistodavo pastogėse ir smuklėse mokyti bei aukodavo šv. Mišias prie virtuvinių stalų. Dėl savo darbo ir labai izoliuotos parapijos Jonas troško turėti bendruomenę, todėl prisijungė prie redemptoristų – kunigų ir brolių kongregacijos, skirtos padėti vargšams ir labiausiai apleistiems.
Jis buvo pirmasis kunigas, įstojęs į kongregaciją Amerikoje, ir davė įžadus Baltimorėje 1842 m. sausio 16 d. Nuo pat pradžių jo bičiuliai jį labai vertino dėl akivaizdaus šventumo, uolumo ir malonaus būdo. Kadangi mokėjo šešias šiuolaikines kalbas, buvo itin tinkamas dirbti daugiakalbėje XIX amžiaus Amerikos visuomenėje. Po tarnystės Baltimorėje ir Pitsburge 1847 m. jis buvo paskirtas vizitatoriumi ar redemptoristų vyresniuoju viršininku JAV.
Tėvas Frederickas von Heldas, Belgijos provincijos, kuriai priklausė amerikiečių namai, viršininkas apie jį sakė: „Tai puikus žmogus, suderinantis pamaldumą su tvirta ir išmintinga asmenybe“. Šių savybių jam reikėjo per tuos dvejus metus, einant savo pareigas, nes bendruomenė Amerikoje išgyveno prisitaikymo laikotarpį. Kai jis perdavė šią tarnystę tėvui Bernardui Hafkenscheidui, redemptoristai buvo geriau pasirengę tapti autonomine provincija JAV, kuria ir tapo 1850 m.
Tėvas Neumannas buvo paskirtas Filadelfijos vyskupu ir išventintas Baltimorėje 1852 m. kovo 28 d. Jo vyskupija buvo labai didelė ir smarkiai tobulėjo. Būdamas vyskupu, jis pirmasis suorganizavo vyskupijos katalikiškų mokyklų sistemą. Įkūręs katalikišką švietimą šioje šalyje, jis savo vyskupijoje katalikiškų mokyklų skaičių padidino nuo dviejų iki 100.
Jis įkūrė Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino seserų kongregaciją dirbti mokyklose. Tarp daugiau nei aštuoniasdešimt jo vyskupystės metu pastatytų bažnyčių reikia paminėti šv. Petro ir Pauliaus katedrą, kurios statybą pradėjo. Šv. Johnas Neumannas buvo mažo ūgio, niekada nebuvo tvirtas, tačiau per savo trumpą gyvenimą pasiekė labai daug. Be pastoracinių pareigų jis rado net nemažai laiko literatūrinei veiklai. Be daugybės straipsnių katalikų laikraščiuose ir periodiniuose leidiniuose, jis išleido du katekizmus ir Biblijos istoriją mokykloms1849 m. Aktyvus išliko iki pat gyvenimo pabaigos.
1860 m. sausio 5 d. (būdamas 48 m.) jis parkrito gatvėje, mieste, kurio vyskupu buvo, ir mirė nesulaukęs paskutinių sakramentų. 1963 m. spalio 13 d. Popiežius Paulius VI jį paskelbė palaimintuoju, o 1977 m. birželio 19 d. buvo paskelbtas šventuoju.
Malda į šv. Joną Neumanną
Kelionės Dieve, per imigrantų globėjo šventojo Jono Neumanno užtarimą, meldžiamės už tuos, kurie palieka savo gimtinę, ilgėdamiesi laisvės ir naujų galimybių. Tegul jie atpažįsta Tave kaip savo kelionės draugą ir tegul būna laukiami. Meldžiame per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
