Mane pakrikštijo kai buvau vaikas, priėmiau Sutvirtinimo sakramentą ir šventąją Komuniją pirmą kartą. Mano šeimoj kartu nesimeldėme, į bažnyčią eidavome tik per Kalėdas ir Velykas. Taigi, kai baigiau mokyklą, laikiau save žmogumi, esančiu už Bažnyčios, bet tuo pačiu ieškančiu gyvenimo prasmės. Ieškojau vietos, kur galėčiau jaustis kaip namie. Kadangi kilau iš tarptautinės slovakų-ukrainiečių šeimos, jaučiau, kad turiu du namus dvejose šalyse ir liūdėdavau vieną šeimos dalį ilgam palikęs. Be to, mano tėvas buvo kariškis, tai reiškė, kad vaikystėje du kartus persikėlėme į visai kitą miestą – turėjau priprasti prie naujos aplinkos, naujos mokyklos, užmegzti naujas draugystes.
Studijų metu ieškojau laimės sėkmėje: pavyko studijuoti Prahos universitete Čekijoje ir turėjau puikių darbo galimybių. Taip pat maniau, kad tapsiu laimingas, kai sutiksiu merginą ir užmegsiu santykius. Dvejus metus turėjau rimtus santykius. Šios patirties dėka Dievas atvėrė mano širdį, kad galėčiau su Juo susitikti. Magistro studijų pabaigoje pradėjau jausti, kad kažko trūksta mano gyvenime, kad tai, ką darau, man jau nesuteikia prasmės. Dėl šių patirčių, daugelio draugų įtakos, Biblijos ir knygų skaitymo šios krizės metu patyriau atsivertimą, sutikau Jėzų, kuris širdies gelmėje kvietė mane Juo sekti. Tai buvo akimirka, kurią gerai pamenu: staiga su tikrumu žinojau, kad su manimi yra Tas, kuris man rodys kelią. Priėmiau Jį ir nuo tos akimirkos į mano gyvenimą įžengė ramybė, kokios niekada anksčiau nebuvau patyręs. Buvau kaip sūnus palaidūnas, kuris pagaliau grįžo namo.
Taigi, baigiau studijas, grįžau į Slovakiją, pradėjau gyventi ir dirbti Bažnyčioje. Norėjau sukurti šeimą ir tarnauti Bažnyčioje kaip pasaulietis psichologas. Tačiau vienu momentu patyriau, kad atėjo laikas nuspręsti, kuriuo keliu eiti: troškau santuokos, bet žinojau, kad yra ir kita kelias, kuriuo degė mano širdis. Supratau tai kaip kvietimą į bendruomeninį brolišką gyvenimą. Pradėjau ieškoti man tinkamos pašvęsto gyvenimo formos. Galiausiai vienas mano geras draugas supažindino mane su redemptoristu, kuris vėliau tapo mano nuodėmklausiu. Šį susitikimą priėmiau kaip duris, kurias man atvėrė Viešpats – asmeniškai turbūt nebūčiau pasirinkęs redemptoristų, nes niekad nesvarsčiau apie misionieriaus pašaukimą.
Įstojau į redemptoristų bendruomenę Bratislavoje ir turėjau galimybę dalyvauti mūsų misijoje, parapijų misijose, taip pat misijose užsienyje.
Per aštuonerius formavimo metus mano širdyje ir toliau auga ramybė, džiaugsmas bei laisvė, mano asmeninis santykis su Jėzumi. Vienas kunigas kartą man pasakė, kad mano namai yra Dieve. Ir iš tikrųjų, „benamystė“, kurią patyriau būdamas vaikas, palaipsniui gyja – vis labiau jaučiuosi namuose visur, kur manęs siunčia. Būti redemptoristu man reiškia patirti, kad esu sužeistas, bet Jėzaus Kristaus atpirktas, o tada pašauktas šį atpirkimą skelbti kitiems.