Pagarba Nepaliaujamos Pagalbos Motinai

Lietuviams pagarba Jėzaus Motinai labai natūrali ir besitęsianti šimtmečius. Dažnai Marija vaizduojama su Kūdikėliu rankose. Vienas iš tokių paveikslų yra ir Nepaliaujamos Pagalbos Motina, kuri gerbiama visame pasaulyje. Įdomu pastebėti, kad Lietuvoje Nepaliaujamos Pagalbos Motinos paveikslas paplitęs jau seniai: jis yra kai kuriose bažnyčiose ar tikinčiųjų namuose.
Šis paveikslas yra ikona ir priklauso pasaulyje žinomiausiems Marijos paveikslams. Popiežius Pijus IX paveikslą (matmenys 53 x 41,5 cm), kuris nutapytas ant kedro medienos, 1866 m. atidavė redemptoristams, sakydamas: „padarykite ją žinomą visame pasaulyje.“ Du misionieriai redemptoristai, kurie jau beveik dvejus metus gyvena Kaune, Nepaliaujamos Pagalbos Motinos šventės dieną, birželio 27-ąją, mato kaip progą parodyti jai ypatingą pagarbą bei meilę ir įvykdyti šią popiežiaus pavestą užduotį. Lietuvoje bene žinomiausi Šiluvos Dievo Motinos ir Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslai, bet kiekvienas paveikslas ar ikona mums padeda kiek kitaip pažvelgti į Jėzaus ir Marijos slėpinį.

Nepaliaujamos Pagalbos Motinos ikona buvo sukurta Kretoje, XV amžiuje, tris šimtus metų ji buvo garbinama šv. Mato bažnyčioje Romoje, tačiau nuo 1866 m. birželio 26 d. ikona yra bažnyčioje, priklausančioje vienuoliams redemptoristams. Pats popiežius Pijus IX gegužės 5 d., praėjus tik keletui dienų po ikonos instaliacijos, atėjo prieš ją pasimelsti. Po jo – keletas vyskupų ir kardinolų iš viso pasaulio, taip pamažu pradėjo sklisti pagarba Nepaliaujamos Pagalbos Motinai.

Neįprasta ikonos kelionė

Ikoną vienas pirklys 15 amžiuje pavogė iš bažnyčios Kretoje ir nuplukdė laivu į Romą. Jis norėjo ją parduoti, tačiau jo žmonai ikona taip patiko, kad, nenorėdama su ja skirtis, ikoną ji tiesiog pakabino namuose. Mirdamas pirklys paprašė savo draugo atiduoti ikoną bažnyčiai. Istorija pasikartojo – jo žmona ir vėl nenorėjo paveikslo atiduoti ir pasiliko jį namuose. Vieną dieną jo dukra susapnavo Mariją, kuri merginai pasakė: „Nuneškite mano Nepaliaujamos Pagalbos Motinos ikoną į Šv. Mato bažnyčią Romoje.“ Jie taip ir padarė. Tris šimtus metų ikona buvo bažnyčioje, priklausiusioje vienuoliams augustinams. Daug žmonių paliudijo, kad melsdamiesi prieš šią ikoną gavo ypatingų malonių ar buvo išgydyti. Todėl ji priklauso paveikslams, kurie laikomi stebuklingais.

Šv. Mato bažnyčia buvo viena iš paskutinių bažnyčių, kurias norėjo sunaikinti Napoleonas Bonapartas. Bažnyčia ir buvo sugriauta, tačiau ikoną pavyko išsaugoti vienuoliams augustinams. Po to keletą dešimtmečių ji buvo pamiršta ir dingusi. Dievo Apvaizda lėmė tai, kad maždaug toje pačioje vietoje redemptoristų vienuoliai pastatė kitą, šv. Alfonso, bažnyčią ir vienuolijos viršininkų namus. Statant bažnyčią žmonės vis klausė, ar joje stovės ir stebuklingoji ikona. Redemptoristai pradėjo jos ieškoti. Romoje vykusioje konferencijoje apie Marijos paveikslus šiame mieste, vienas jėzuitas kalbėjo būtent apie Nepaliaujamos Pagalbos Motinos ikoną. Šį pranešimą išgirdo ir konferencijoje dalyvavęs vienuolis redemptoristas ir suprato, jog ikonos reikia ieškoti pas vienuolius augustinus. Vienas novicijus redemptoristas, patarnaudavęs šv. Mišioms pas vienuolius augustinus, prisiminė daug kartų iš garbaus amžiaus vienuolio girdėjęs su didžiule pagarba ir nuostaba pasakojamas istorijas apie šią ikoną. Bendru susitarimu tarp vienuolių augustinų, redemptoristų ir Popiežiaus buvo nuspręsta, jog ikona bus rodoma redemptoristų pastatytos bažnyčios altoriuje.

Ikonos simbolika

Ikonoje vaizduojami Marija, Jėzus ir angelai auksiniame fone. Ikonografijoje auksas reiškia šventumą arba dangų. Kaip ir Aušros Vartų Motina, šios ikonos Marija žvelgia į mus labai įdėmiai. Marijos žvilgsnis tarsi sako: „Ne tik matau, pastebiu, bet ir padėsiu, galiu kažką padaryti.“ Ypač daug jaunų žmonių, paauglių liudijo, jog pirmas dalykas, kurį pajuto žvelgdami į ikoną, buvo tas ypatingas Marijos žvilgsnis: Ji mane mato.
Paveikslo viduryje matoma didelė Marijos ranka, kurią Kūdikėlis Jėzus tvirtai laiko. Tai daug ką pasako apie Jos pagalbą pačiam Dievo Sūnui. Marijos ranka rodo į Jėzų, tarsi sakydama: „Jis yra svarbiausias, padarykite viską, ką Jis pasakys.“ Paveiksle Jėzus ne mažas kūdikis, bet berniukas, kuris jau suvokia, kad yra Dievo Sūnus, turintis misiją. Jis tarsi žvelgia per kančios įrankį, kryžių, kurį laiko angelas, į dangų – į savo Tėvą ir amžiną šlovę. Angelai žiūri į Jėzų ir rankose turi ir tarsi Jam rodo ietį bei kryžių. Įdomu tai, kad jie laiko šiuos šventos kančios įrankius taip, kaip kunigas laiko monstranciją, laimindamas žmones – su veliumu, išreikšdamas didžiulę pagarbą. Taigi, ikonoje galime įžvelgti įsikūnijimo ir atpirkimo paslaptį. Įsikūnijimas simboliškai parodomas per sandalą, krentantį nuo Jėzaus kojos. Jis simbolizuoja žmogišką Jėzaus prigimtį: Jis vaikščiojo šia žeme, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Sklinda pagarba Nepaliaujamos Pagalbos Motinai

Vokietijos vyskupai šiai ikonai parodė ypatingą pagarbą. Williamas Emmanuelis Kettleris, vyskupas iš Mainco, sužinojo apie ikoną Pirmojo Vatikano susirinkimo metu. Grįžęs namo 1870 m. jis nurodė pakabinti Nepaliaujamos Pagalbos Motinos paveikslo kopiją jo katedroje ir parašė paveikų ganytojišką apaštališkąjį laišką. Jame skatino tikinčiuosius varguose ar sunkumuose neabejoti ir šauktis šios Motinos pagalbos. 1893 m. vyskupas iš Miunsterio įsteigė savo vyskupijoje liturginę šventę Nepaliaujamos Pagalbos Motinai. Taip pasielgė ir kardinolas Antonas Fischeris iš Kelno bei Berlyno vyskupas.

Prancūzijoje 1858 m. pradėjo plisti pagarba Lurdo Dievo Motinai. Netrukus po to Popiežius Pijus IX atidavė redemptoristams Nepaliaujamos Pagalbos Motinos ikoną. Įdomu tai, kad Lurdo parapijų bažnyčiose yra ir šios ikonos vitražas bei paveikslas, o per Lurdo Dievo Motinos šventę procesijoje nešamos ir Nepaliaujamos Pagalbos Motinos vėliavos.
Daug žymių prancūzų šiai ikonai išreiškė labai gilią pagarbą. Šv. Trejybės Elžbieta nusprendė tapti karmelite, dalyvaudama apeigose Nepaliaujamos Pagalbos Motinai. Tai įvyko per redemptoristų misijas. Palaimintasis Charles de Foucauld labai gerbė šią Motiną ir ištiktas sunkumų jai meldėsi. Šv. Teresėlė Lizjietė parašė jai eilėraštį. Paryžiuje taip pat yra šventovė, kurią 1954 m. Popiežius Pijus XII paskelbė Nepaliaujamos Pagalbos Motinos bazilika.

Rekordai Azijoje ir Jonas Paulius II

Pagarba Nepaliaujamos Pagalbos Motinai pirmiausiai pradėjo sklisti po Europą, vėliau – Šiaurės ir Pietų Amerikoje ir galiausiai – Azijoje, Okeanijoje ir Afrikoje. Lankomiausia Nepaliaujamos Pagalbos Motinos šventovė Baclaran yra Maniloje, Filipinuose. Novenos ten pradėjo vykti 1946 m. Dėl didėjančio tikinčiųjų dalyvavimo novenose teko padidinti ir perstatyti šią bažnyčią, kuri netrukus buvo paskelbta valstybine šventove. Kiekvieną trečiadienį bažnyčia atidaryta visą parą, ją per vieną dieną aplanko net šimtas tūkstančių žmonių. Šią noveną transliuoja katalikiškas radijas ir televizija.

Į šią šventovę atkreipė dėmesį Jonas Paulius II, ten 1981 m. jis pradėjo savo apaštališką kelionę. Nuvažiavęs į šventovę iš oro uosto, jis pavedė visą kelionę Marijai melsdamasis: „O Nepaliaujamos Pagalbos Motina, jau antrą kartą turiu galimybę melstis šioje šventovėje. Pirmą kartą čia meldžiausi pakeliui į Eucharistinį Kongresą Australijoje… Dabar čia meldžiuosi kaip šv. Petro įpėdinis iš Romos. Atpirkėjo Motina, aš atiduodu į Tavo rankas visas Azijos tautas. Priimk mano nuolankią auką ir įdėk į savo Sūnaus širdį. Žinau, kad, kai buvai prie Kryžiaus, Jėzus tau, kaip Motinai, atidavė kiekvieną iš mūsų.“

Parapijų misijų pradžioje redemptoristai turi tradiciją nešti Nepaliaujamos Pagalbos Motinos paveikslą procesijoje, jis vėliau pastatomas šoniniame altoriuje. Kartais redemptoristai tarpusavyje juokauja: kas ką atveda į parapiją – redemptoristai Mariją ar Marija juos. Visa mūsų krikščioniška misija prasideda ne išmokus teoriją apie Dievą, bet suvokus, kad esame Dievo matomi, pastebėti, atpažįstami, nes rūpime Dievui. Ši ikona gali padėti giliau suvokti šią Gerąją Naujieną.