Atvykę iš Slovakijos tėvai redemptoristai, arba redemptoriai, Lietuvoje prikelia prieš Antrąjį pasaulinį karą puoselėtas tradicijas. Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos vienuoliai apie septynerius metus veikia Kaune – čia gyvena trys kunigai. Įgyvendindami išskirtines evangelizacines programas redemptoristai keliauja po visą Lietuvą.
Tėvai redemptoristai plėtoja parapijų misijų tradiciją, gyvavusią prieš Antrąjį pasaulinį karą, užsiima sielovada Pravieniškių kalėjimo pirmajame sektoriuje, yra atsakingi už Vytauto Didžiojo universiteto studentų sielovadą ir padeda pašaukimų sielovadoje Kauno kunigų seminarijoje.
Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacija, arba redemptoristai, tokį pavadinimą gavo nuo lotyniško žodžio redemptio, kuris reiškia atpirkimą. Taigi redemptoristai priklauso Atpirkėjui.
Kauno senamiesčio kavinėje susitinkame su slovakų misionieriumi tėvu redemptoristu RASTISLAVU DLUHÝ. Jis puikiai kalba lietuviškai. Besišypsantis ir entuziastingas vienuolis dienraščiui „Bernardinai.lt“ noriai pasakoja apie skirtingas redemptoristų atliekamas misijas Lietuvoje.
Parapijų misijos vykdavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kaip jos atrodydavo tuomet ir kaip atrodo dabar?
Parapijų misijų tikslas yra dar kartą paskelbti žmonėms pagrindines tikėjimo tiesas, kad tikintieji prisimintų, kas yra jų gyvenimo pagrindas – kodėl esu čia, kokia mano gyvenimo prasmė ir ar esu kelyje į Dangų. Tai svarbiausias turinys, ir jis nepakito nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Parapijų misijos yra tarsi gyvenimo džiaugsmo injekcija, kuri padeda parapijos sielovadai atsigauti ir atsinaujinti, todėl keliaujame po skirtingų miestų parapijas ir skelbiame pagrindines bei gražiausias tikėjimo tiesas.
Parapijų misijos vyksta aštuonias dienas – pradedamos šeštadienį vakare ir baigiamos po savaitės sekmadienį. Kai kurie žmonės dėl parapijų misijų savaitę pasiima atostogų, kad galėtų visavertiškai dalyvauti. Tai didžiulis džiaugsmas, tačiau ne visi tam skiria tiek dėmesio. Prieš karą eiti atostogų dėl parapijų misijų buvo normalu, tačiau tuomet žmonės buvo mažiau užsiėmę, turėjo daugiau laiko pabūti bažnyčioje ir neskubėjo taip, kaip šiandien.
Per parapijų misijų savaitę bandome aptarti visas tiesas – atsivertimą, nuodėmę, atleidimą, išpažintį, Dievo atsiliepimą į mūsų bėdas. Prisimename, kad esame nuodėmingi, kartais būname sužeisti, pikti, nežinome, kaip tinkamai kurti santykius, bet Dievas atsiliepia į mūsų problemas: siunčia Jėzų, kuris yra gyvenimo versmė, dovanoja Bažnyčią, teikia Eucharistiją ir gydo mūsų žaizdas. Parapijų misijose kalbame apie tai, ką Dievas daro, kad išgydytų mūsų širdis, žaizdas, sutvarkytų mūsų bėdas.
Aptardami sunkias temas stengiamės skelbti Gerąją Naujieną. Kai kalbame apie nuodėmę, daugiausia dėmesio skiriame išsilaisvinimui iš jos – Jėzus mirė už nuodėmę ant Kryžiaus, Jis išdildė mano nuodėmę, nuvalė mano širdį, dėl to aš esu naujas žmogus. Kalbėdami apie mirtį ir Paskutinį teismą, taip pat akcentuojame Gerąją Naujieną, jog Dievas padarė viską, kad mano kelionė nesibaigtų pragare, ir man tereikia atsiliepti į Jo kvietimą.
Mano įsitraukimas į pasaulį, atsakomybė ir veiksmai yra svarbūs, bet Dievas žino, kad esu trapus, atsižvelgia į tai. Paskutinio teismo dieną Jis žiūri į viską – kokioje šeimoje žmogus gimė, ar turėjo progų išmokti pamokas, o gal buvo susilpnėjęs dėl tam tikrų žaizdų ir negalėjo gyventi be nuodėmių. Dievas teisingas ir be galo gailestingas. Jo požiūris ir veikimas visada didesni už mūsų baimes.
Kaip šiandien turėtų atrodyti evangelizacija? Kokia jūsų patirtis evangelizuojant skirtingas žmonių grupes?
Turime evangelizacines programas, pritaikytas skirtingo amžiaus vaikams. Dauguma jų pirmą kartą gyvenime išgirsta, kad Dievas juos sukūrė, jų norėjo, juos myli, kad žmogus širdyje siekia susitikti su Kūrėju ne tik amžinybėje, bet ir dabar. Po tokių užsiėmimų vaikai dažnai priėję klausia: „Ar galiu jus apkabinti?“ Tai didžiulė malonė – kai supranti, kad Viešpats prisilietė prie jų širdies. Programa labai dinamiška: pasakojami liudijimai, rodomi filmukai, atliekama pantomima, grojama šlovinimo muzika.
Kalbėdami su paaugliais atsižvelgiame į tai, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu – pirmi santykiai, įsimylėjimas, savęs paieškos, maištas namuose… Kartą po užsiėmimo keturiolikos metų jaunuolis priėjo ir tarsi Šventosios Dvasios paliestas paklausė: „Ar tikrai galiu susitikti su Jėzumi?“
Su programa aplankome ir suaugusiuosius mokyklose, slaugos namuose, savivaldybėse, priešgaisrinėje tarnyboje, policijoje, ligoninėse. Kai pasisiūlome atvykti į tokias vietas, dar nėra buvę taip, kad kas nors būtų atsisakęs – žmonės randa mums laiko. Europoje ir Amerikoje Bažnyčia pati turi eiti pas žmones, nes dabartinėje visuomenėje įsišaknijęs individualizmas, o socialinės medijos dar labiau atitraukia žmones nuo bendruomenės – ne tik nuo Bažnyčios, bet ir nuo šeimos, draugų.
Nors Bažnyčioje susirenkame kiekvieną sekmadienį per šv. Mišias, tikro bendruomenės susitikimo neįvyksta. Kartais žmogus sėdi bažnyčios suole šalia tavęs metų metus, ir tu nežinai jo vardo, nepaklausi, kaip jam sekasi, jeigu jam sunku – neturėsi progos padėti nei malda, nei šypsena, nes jo nepažįsti. Liūdna. Sveika Bažnyčia veikia visiškai kitaip – joje, kaip ir sveikoje šeimoje, vyrauja artimi santykiai. Todėl mes bandome keisti mąstymą, pratintis prie naujos tikrovės – kad Bažnyčia pati turi eiti pas žmones.
Redemptoristai užsiima ir studentų sielovada. Kiek svarbu, kad Bažnyčia būtų atrama jaunam žmogui, kuris žengia pirmuosius suaugusiojo žingsnius?
Tai nepaprastai svarbu. Neseniai kalbėjau su dviem jaunuoliais – vienam iš jų penkiolika metų, kitas šiek tiek jaunesnis – ir abu svajoja apie kunigystę. Tokia svajonė gali lengvai subliūkšti, jei šalia tokių jaunų žmonių nebus to, kuris juos padrąsintų, palydėtų. Žvelgdamas iš šono palydėtojas gali jaunuoliui pasiūlyti apsvarstyti tam tikrus dalykus – tai labai svarbu dvasiniame kelyje.
Vytauto Didžiojo universitete studijuoja daug jaunų žmonių, kurie nori tokių pokalbių, jiems jie – neįkainojama privilegija. Jaunam žmogui labai svarbu nebūti vienam pirmą kartą įsimylėjus, nusivylus, patiriant chaotiškus jausmus, kai smarkiai skauda ir reikia su kuo nors pasikalbėti. Bažnyčioje tai turėtų būti normalu.
Didžiausias prioritetas VDU sielovados komandai yra mokinystė, kai savanoriai mokosi tam, kad galėtų pamokyti kitus. Šis principas minimas Biblijoje – Jėzus savo mokinius siuntė mokyti kitus. Be mokinystės Bažnyčia mirtų, nes dvasinėje kelionėje tave turi kas nors lydėti, tada ir tu lydėsi. Jeigu žmogus tau perdavė tikėjimą ir tu išmokai, kaip melstis, rūpintis aplinkiniais, šių įpročių gali mokyti ir kitus. Žmonės iš knygų neišmoks gyventi, jie turi matyti pavyzdį, kaip gyvena ir kaip meldžiasi kiti.
Mokinystė man panaši į motinystę ir tėvystę. Mes, kunigai, norime būti tėvais tiems, kurie į mus kreipiasi tikėjimo kelyje. Tėvas savo vaikus myli ir drąsina, kad jie išmoktų naudotis savo sparnais ir skristi, sako: „Nebijok, aš melsiuosi už tave.“ Jeigu aš, būdamas kunigas, noriu gyventi kaip dvasinis tėvas, turiu dovanoti save aplinkiniams – skirti jiems laiko, kad patirtų paprastą ir žmogišką bendravimą, o ne tik paskaitą ar pamokslą, nes bendrauju su žmonėmis ne tik todėl, kad noriu juos pamokyti, bet ir todėl, kad juos myliu. Tam reikia dėmesio, laiko ir energijos, bet tik tada dvasiniai vaikai gali augti tikėjime. Mokinystė yra reiklus procesas, bet kito būdo nėra.
Dvasiniai vaikai auga per dvasinę vaikystę, paauglystę, ir kartais reikia ištverti jų klausimus, nepasitenkinimą tam tikromis akimirkomis.
Broliai redemptoristai ne vienus metus dirba Pravieniškių kalėjime. Kokių dvasinių sunkumų patiria kaliniai ir kodėl svarbu, kad Bažnyčia veiktų įkalinimo įstaigose?
Į kalėjimą dažniausiai patenka žmonės, kurių nusikaltimas buvo tam tikra didesnių problemų išraiška. Kalinių vaikystė paprastai būna sunki – jie nebūna patyrę tėvų meilės, namuose buvo geriama, smurtaujama, kai kurie visiškai nepažinojo savo tėvų. Vaikai iš tokių šeimų dažnai ieško paguodos gatvėje, gaujose, susideda su panašaus likimo jaunuoliais. Skausmas malšinamas alkoholiu ar narkotikais, kai nebūna pinigų – vagiama, imamasi stambesnių plėšimų. Paaugliai dažnai nori vienas kitam įrodyti savo drąsą, pavyzdžiui, kad sugeba apiplėšti žmogų ar parduotuvę. Jeigu jiems pavyksta, gauja giria – sako, šaunuolis.
Nemažai kalinčių vyrų nori pakeisti savo gyvenimą suvokę, ką padarė, kad praranda jaunystę sėdėdami už grotų. Tada jie pyksta ant savęs, kitų, kelia klausimus, kur tie žmonės, kurie galėjo jiems padėti tuomet, kai maištavo, kur dabar yra Dievas.
Nuteistieji gali ateiti į mūsų rengiamus susitikimus, Alfa kursą, organizuojame filmų peržiūras, skaitome katechezes. Prieš susitikimus pasimatome su tais, kurie nori asmeniškai pasikalbėti, arba tais, kuriems dėl įvairių priežasčių neleidžiama susitikti grupėje. Lankome kalinius kamerose, kitose susitikimams skirtose vietose. Kartais tai būna pokalbis, kartais malda, kartais išpažintis, kartais kaliniai tiesiog trokšta pabūti su kitu žmogumi, pasikalbėti. Mes su kiekvienu bendraujame kaip su oriu asmeniu, norime, kad šie žmonės neprarastų vilties, nes kalėjime labai lengva pasiduoti ir nuleisti rankas.
(C) Bernardinia.lt
