Mykolay’us Charnetskyi’is gimė didelėje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje 1884 m. gruodžio 14 d. Vakarų Ukrainos Semakivkos kaime. Mykolay’us buvo vyriausias iš devynių vaikų. Pradinę mokyklą baigė Tovmacho kaime, o tada įstojo į Stanislavovo (dabar Ivano-Frankivsko) Šv. Mikalojaus gimnaziją.

Charnetskyi’is pašaukimą į kunigystę pajuto būdamas labai jaunas ir netrukus pareiškė ketinantis tapti kunigu. 1903 m. vyskupas Hryhoriy’us Khomyshynas išsiuntė jį studijuoti į Romą. Trumpo Charnetskyi’io vizito Ukrainoje metu vyskupas Hryhoryy’us Chomyshynas 1909 m. spalio 2 d. įšventino jį kunigu. Tada kun. Mykolay’us grįžo į Romą tęsti mokslų ir gavo teologijos daktaro laipsnį.

Nuo 1910 m. rudens kun. Charnetskyi’is dirbo filosofijos ir dogminės teologijos profesoriumi Stanislavovo kunigų seminarijoje. Jis taip pat buvo tos pačios seminarijos dvasinis vadovas. Tačiau giliai širdyje kun. Mykolay’us ilgėjosi vienuoliško gyvenimo. Tad 1919 m. spalio mėn. Įstojo į redemptoristų noviciatą Zboiskoje netoli Lvovo, o po metų, 1920 m. spalio 16 d., priėmė redemptoristo įžadus.

Trokšdami dirbti dėl krikščionių susitaikymo ir atversti dvasiškai apleistus žmones, 1926 m. Lvovo provincijos redemptoristai įkūrė misionierių centrą Kovelyje, Volynės regione. Kun. Charnetskyi, uolus misionierius, buvo pasiųstas ten darbuotis. Labai greitai jis pelnė didžiausią vietinių žmonių ir net stačiatikių dvasininkų pagarbą. Kovelyje atidaręs vienuolyną ir bažnyčią, kun. Mykolay padarė viską, kad išsaugotų Rytų liturginių apeigų grynumą. 1931 m., atsižvelgdamas į kun. Charnetskyi’o atsidavusį darbą, popiežius Pijus XI paskyrė jį tituliniu Lebedo vyskupu ir apaštališkuoju Ukrainos katalikų vizitatoriumi Volynės ir Pidliašo regionuose. Šie regionai beveik 14 metų tapo Charnetskyi’io veiklos lauku – pirmiausia kaip misionierius, paskui – kaip vyskupo.

Būdamas pirmuoju Ukrainos vyskupu redemptoristu, jis patyrė persekiojimą nuo pat veiklos pradžios. Sovietų okupacijos metu 1939 m. Vakarų Ukrainoje redemptoristai buvo priversti palikti Volynės sritį, o vyskupas Charnetskyi’is persikėlė į Lvovą, į redemptoristų vienuolyną Zyblykevychos (dabar Ivana Franka) gatvėje.

Po Lvovo teologijos akademijos atgaivinimo 1941 m., vyskupas Mykolay’us Charnetskyi’is pradėjo joje dirbti filosofijos, psichologijos ir moralinės teologijos profesoriumi. Jo ramybė, paremta tvirtu ir nepajudinamu tikėjimu, paklusnumo ir maldos dvasia suteikė mokiniams svarų pagrindą laikyti jį šventuoju. Vyskupas Mykolay’us Charnetskyi’is jiems buvo tiek vienuolio, tiek doro žmogaus pavyzdys.

1944 m. Sovietų kariuomenė antrą kartą įžengė į Galiciją. Taip prasidėjo vyskupo Charnetskyi’io skausmingojo kelio pradžia. 1945 m. balandžio 11 d. buvo areštuotas ir laikomas sovietų slaptosios policijos kalėjime Lonskoho gatvėje. Ten vyskupas patyrė daug kančių: tardymus vidury nakties, žiaurų mušimą ir kankinimus. Vėliau vyskupas Charnetskyi’is buvo perkeltas į Kijevą, kur praleido dar metus kančios – kol jo byla buvo perduota teismui. Vyskupas Mykolay’us Charnetskyi’is buvo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo bausme dėl to, kad dirbo „Vatikano agentu“. Bausmę atliko kartu su metropolitu Yosyfu Slipyi’iu iš pradžių Mariinsko mieste Kemeroko srityje (Sibire), vėliau – daugelyje kitų įkalinimo vietų.

Remiantis patikimais šaltiniais, įkalinimo laikotarpiu (nuo arešto Lvove 1945 m. balandžio mėn. iki išlaisvinimo 1956 m.) vyskupas Charnetskyi’is iš viso praleido 600 valandų kankinamas ir tardomas, o skirtingu metu buvo įkalintas 30 kalėjimų ir lagerių. Nepaisant visų šių kančių, vyskupui visada pavyko rasti paguodos žodį kitiems kaliniams. Jis juos palaikė moraliai ir žinojo visų vardus. Nenuostabu, kad vyskupas Charnetskyi’is buvo labai populiarus tarp kalinių, nes buvo vienintelis paguodos šaltinis.

Paskutinius įkalinimo metus vyskupas Mykolay’us Charnetskyi’is praleido kalėjimo ligoninėje Mordovijoje. 1956 m. jo sveikata pablogėjo tiek, kad gydytojai neturėjo vilties išgelbėti. Vyskupui jau buvo pasiūtas specialus chalatas, kokiu aprengti būdavo laidojami kaliniai. Atsižvelgdama į beviltišką vyskupo būklę ir į tai, kad sovietinis režimas galėjo išvengti kaltės dėl vyskupo mirties, kalėjimo administracija nusprendė jį paleisti ir išsiųsti į Lvovą. Grįžęs į Lvovą 1956 m. dėl hepatito ir daugybės kitų ligų, vyskupas Mykolay’us Charnetskyi’is buvo nedelsiant hospitalizuotas. Visi buvo tikri, kad  netrukus mirs. Bet Viešpats turėjo kitokį planą: jis nusprendė pratęsti žmogaus, kurio tikėjimą ir darbą taip vertino ir kurio reikėjo Ukrainos bažnyčiai, gyvenimą. Netrukus vyskupas atsigavo ir persikėlė į butą Vechirnia g. 7 kartu su br. Klymentiy’umi, C.Ss.R. Ten tęsė ištvermės ir maldos apaštalavimą. Didžiąją laiko dalį praleisdavo melsdamasis ir skaitydamas. Tie, kurie tuo laikotarpiu aplankydavo vyskupą, liudijo, kad jį dažnai ištikdavo ekstazės būsena. Gyvendamas Lvove, vyskupas Charnetskyi’is liko ištikimas gerojo ganytojo misijai: dvasiškai palaikė savo brolius, ruošė kandidatus į kunigus ir įšventino daugiau nei dešimt kunigų.

Deja, „stebuklingas“  vyskupo Charnetskyi’io pagijimas truko neilgai. Jis mirė 1959 m. balandžio 2 d., šventumo būsenos. Paskutiniai jo žodžiai buvo Nepaliaujamos Pagalbos Motinos kvietimas padėti. Vyskupo Mykolay’aus Charnetskyi’io laidotuvės įvyko 1959 m. balandžio 4 d. Laidotuvių aprašymas, saugomas Jorktono provincijos CSsR (Kanada) archyve, baigiasi šiais žodžiais: „Mes visi manome, kad ateis jo kanonizacijos diena, nes jis iš tikrųjų buvo šventas vyskupas “.

Visi, kas pažinojo vyskupą Mykolay’ų Charnetskyi’į, vieningai liudija jo šventumą. Nenuostabu, kad iškart po mirties daugelis žmonių pradėjo į jį melstis. Galima pastebėti jo šventumą ir galingą užtarimą prieš Dievą  meldžiantis prie jo kapo Lichakovo kapinėse. Daugybė žmonių, meldžiančių Dievą įvairių malonių, aplanko vyskupo kapą, kad gautų jo užtarimą. Viena moteris, kurios ranką ketinta amputuoti, ant jos uždejo žemių nuo vyskupo kapo, ir ši visiškais pagijo. Nuo to laiko žmonės pasiima žemių nuo  jo kapo, kad galėtų išgydyti įvairias ligas.

Atsižvelgiant į liudijimus apie dorą vyskupo Mykolay’aus Charnetskyi’io gyvenimą, ypač į jo ištvermę, drąsą ir ištikimybę Kristaus Bažnyčiai persekiojimo laikotarpiu, 1960 m. buvo pradėtas beatifikacijos procesas. 2001 m. kovo 2 d. procesas buvo baigtas eparchijos lygmeniu, ir byla perduota Apaštališkajam Sostui. 2001 m. balandžio 6 d. teologijos komitetas pripažino vyskupo Charnetskyi’io kankinystės faktą, jo kankinystę balandžio 23 d. patvirtino Kardinolų asamblėja, o 2001 m. balandžio 24 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II pasirašė Mykolay’aus Charnetskyi’io, palaimintojo Krikščionių tikėjimo kankinio, beatifikacijos dekretą.

Malda į redemptoristus, Ukrainos kankinius

Viešpatie, mūsų Dieve, kvieti visus tikėti Tavimi ir sekti Tavo keliu. Dėkojame už malonę, kurią suteikei Mykolay’ui Charnetskyi’ui, Vasilui Velychkovskiui, Zynovijui Kovalykui ir Ivanui Ziatykui bei visiems jų dvasiniams bendražygiams, kad jie, paaukodami savo gyvybes, galėjo sumokėti didžiausią ištikimybės Tau kainą.

Dėkojame, kad šlovini juos savo dangiškojoje karalystėje, kad jie mums visiems gali būti spindintis Tavo galingo buvimo mūsų gyvenime pavyzdys. Meldžiame, kad suteiktum mums ištikimybės ir dosnumo malonę, kai norėsime atsakyti į Tavo meilę. Jų užtarimu padėk mums visada tvirtai laikytis Tiesos ir būti ištikimiems Tau ir Tavo įsakymams.

O šventoji Dievo Motina ir mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motina, vesk mus pas savo Sūnų Jėzų. Duok mums drąsos visada Jį sekti. Atsiduodame Tavo globai.

Nes visa šlovė ir garbė priklauso tau, Visagalis Tėve, Amžinasis Sūnau ir Gyvybę teikiančioji Dvasia dabar ir per amžius. Amen.