Gegužės 15 d. Vatikane popiežius Pranciškus kanonizavo 10 palaimintųjų. Tarp jų buvo Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld) – brolis Jėzaus Karolis. „Jame galime įžvelgti mūsų laikų pranašą, mokėjusį iškelti į dienos šviesą tikėjimo esmę ir visuotinumą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, kalbėdamas tiems, kurie nusprendė tęsti darbą žmogaus, paaukojusio savo gyvenimą Afrikai, vargšams, maldai ir meditacijai. Yra daug publikacijų apie brolio Šarlio maldas, bet ne visi yra susipažinę su jo atsidavimu mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinai.
Šarlis de Fuko turėjo labai stiprų marijonišką pamaldumą. Suprasdamas savo dvasinį skurdą, įžengęs į atsivertimo kelią, jis paprašė mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinos apsaugos ir vadovavimo, tikėdamasis jos užtarimu gauti malonę, leidžiančią atpažinti Dievo valią ir atidžiau sekti Jėzumi Kristumi.
1896 m. viešėdamas Romoje, brolis Šarlis aplankė Šv. Alfonso bažnyčią ir meldėsi prieš ikoną. Jis papasakojo apie tai laiške Pere Jeronimui:
Atvykome į Romą… Pirmiausia nuėjome į Šv. Mariją Maggiore, o po to į Šv. Alfonso bažnyčią, kur yra Nepaliaujamos Pagalbos Motinos paveikslas – titulas, kuris taip tinka Švč. Mergelei! Mums labai reikia jos nepaliaujamos pagalbos, mums, tokiems silpniems ir suklupusiems!
Taigi, man buvo labai brangu stovėti po mūsų tokios brangios ir geros Motinos paveikslu pačią pirmą dieną, pačią pirmą valandą, didelio sielvarto metu, nežinant, kur prisiglausti, bijant būti suklaidintam piktojo.
Jau ilgą laiką, o ypač pastaruosius trejus metus, buvau jos ypatingoje apsaugoje. Štai kaip tai atsitiko. Prieš trejus metus turėjau daug sunkumų dėl savo vidinio gyvenimo, baimių, nerimo, tamsos laikotarpių. Norėjau tarnauti Dievui; bijojau Jį įžeisti. Aš negalėjau matyti dalykų tiesiai. Aš taip kentėjau. Visa širdimi atsidaviau Nepaliaujamos Pagalbos Motinos globai. Maldavau, kad ji vestų mano žingsnius taip, kaip ji vedė Kūdikėlio Jėzaus, ir kad visuose dalykuose vestų pas Jėzų Kristų taip, kad kuo labiau paguosčiau mus matančio ir mylinčio Jėzaus širdį.
Prisiminiau Nepaliaujamos Pagalbos Motinos širdį ir atidaviau save jos globai, kaip jos vaiką, kaip jos turtą. Aš maldavau jos, mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinos, nešti mane taip, kaip ji nešiojo Jėzų, kai Jis buvo vaikas, ir padaryti, kad aš tapčiau ne tuo, kuo norėčiau tapti aš, o tuo, kuo ji pati norėtų dėl didesnės savo Sūnaus šlovės, pagal jo valią ir tai, ką ji perskaitė jo širdyje.
Nuo to laiko save laikau kaip tavo, Nuolatinės Pagalbos Motina. Šarlis de Fuko dažnai melsdavosi Švenčiausiajai Mergelei Marijai tokiu titulu ir savo pirmąją broliją patikėjo jai kaip Nepaliaujamos Pagalbos Motinai. Jis pats nutapė jos paveikslą, kopijuodamas originalią ikoną. Šis paveikslas yra saugomas Šv. Klaros Neturtėlių seserų vienuolyne Nazarete (plg. pastabą svetainėje https://charlesdefoucauld.info/)
Mano geroji Motina, Nepaliaujamos Pagalbos Motina, Tu, kuriai esu patikėtas ir kuriai esu atsidavęs jau keletą metų, tu man tiek daug padėjai, ištikimai saugojai ir vedei.
Mano brangiausia Motina, laikyk mane visada šalia savęs, tarp savęs, Jėzaus ir Juozapo. Visada padėk man, suteik man savo visagalią pagalbą ir malonę nepaliaujamai jos ieškoti…
Tau dovanoju, atsiduodu ir pašventinu save. Atsiduodu į tavo rankas kaip mažas vaikas: priversk mane daryti tą ar aną – kas tau patinka. Aš atsiduodu tau kaip kūdikis vystykluose. Vienintelis dalykas, kurio prašau iš tavęs ir kurio tu pati įkvėpei mane prašyti, yra kiekvieną mano gyvenimo akimirką vykdyti tavo Sūnaus valią ir taip kiekvieną akimirką kuo labiau jį paguosti.
…O! Saugok mane, rūpinkis manimi, apsaugok mano širdį. Žiūrėk, kad šią naktį, šią dieną ir visada aš ir visi tie, kuriuos Jėzus norėtų ten matyti, būtų tarp tavęs ir Juozapo mažuose Nazareto namuose. Paguoskime Jėzaus širdį kiek įmanoma labiau ir dalinkimės Jo ir tavo gyvenimu kaip Jo mažieji broliai ir seserys. Visados dalinkimės tavo meile, kontempliacija ir mūsų Viešpaties garbinimu per Jį ir dėl Jo, amen. (1896.11.08)
Vertė Jovita Demskytė
