Septynioliktajame amžuje gyvenęs kunigas Vincentas apstulbino tuometinę Bažnyčią savo švelnumu ir meilė žmonėms. Sakoma, kad tarp visų šiuolaikinių filantropų jis šviečia kaip žiburys. Jis įkūrė dvi vienuolijas. Misionierių bendriją ir Gailesingųjų seserų kongregaciją būtent dėl to, kad parodytų Dievo gailestingumą vargstantiems ir stokojantiems. 

Vincentas Paulietis buvo menininko Rembranto ir rašytojo Šekspyro amžininkas. Kiekvienas savo nepakartojamu būdu išreiškė ir Dievo gailestingumą. Esu tikras, kad daugybė iš mūsų atpažintų vieną iš garsiausių Rembranto paveikslų, kuris vadinasi sūnus palaidūnas. Dailininkas Rembrantas pats patyrė troškimą grįžti pas gailestingajį Dievą. Todėl savo troškimą nupiešė ant drobės. Sankt Peterburgo Ermitaže galime tą paveikslą pamatyti. Daug žmonių, žiūrėdami į šį šedevrą, patyrė Dievo švelnumą ir artumą. Daug kam šitas paveikslas padėjo susipažinti su Dievu, kuris laukia, kuris priima, atleidžia, atnaujina ir gydo. Aš pats esu vienas iš tų žmonių. 

Kitas Vincento Pauliečio amžininkas yra Viljamas Šekspyras. Jis parašė daug vertingų veikalų. Vienas iš jų, „Venecijos pirklys”, yra ir apie gailestingumą, kurio prašoma teisme. Ketvirtame veiksme, pirmoje scenoje, vienas iš pagrindinių veikėjų taip apibūdina gailestingumą (perfrazuosiu):  gailestingumas krenta kaip švelnus lietus iš dangaus… jis suteikia dvigubą palaiminimą: pirmiausia palaimina tą, kuris gailestingumą suteikia, po to palaimina tą, kuris gailestingumą priima… 

…Gailestingumas…. Yra tarsi monarchas, didingesnis nei jo karūna;

Monarcho skeptras rodo laikinos galios jėgą,

Jis kelia baimę ir didingumo jausmą žmonėse

Todėl mes išsigąstame ir bijome karalių;

Bet gailestingumas viršija skeptro galią

Jis viešpatauja karalių širdyse,

Tai paties Dievo savybė;

Ir žemiškoji galia tampa panaši į Dievo

Kai gailestingumas sušvelnina teisingumą.

Šventasis Vincentas parašė kelis tūkstančius gyvų šiltų laiškų, ragindamas padėti vargšams. 

Kartą jis parašė laišką kunigui misionieriui, kurio, kaip žinojo, pamokslai pasižymėjo griežtumu, o jo bendravimas su žmonėmis buvo nemalonus, net žiaurus. Štai ką jis rašė:

„Rašau jums, norėdamas sužinoti naujienų apie jus. Kartu ir papasakoti apie manąsias. Kaip jums einasi po tokių gausybės vargų? Ar žmonės atsiliepia į jūsų tarnystę? Būtų tikra atgaiva mano širdžiai nuodugniai sužinoti apie šituos dalykus…Vienas iš mūsų brolių beveik be poilsio dirba misijose. Nuostabu matyti tą tvirtybę, kurią jam teikia Dievas. Jo daromi geri darbai yra kažkas nepaprasta, kaip man sako iš visų pusių.  Palaiminga jo darbo sėkmė kyla iš pastangų, kurias jis deda patraukti vargšus žmones švelnumu ir gerumu. Ir tai man padėjo apsispręsti ir labiau negu bet kada rekomenduoti mūsų brolijai dar labiau atsiduoti šių dorybių praktikavimui. Pastebėta, kad jeigu Dievas suteikė kažkiek savo palaiminimo mūsų ankstyvosioms misijoms, tai įvyko per mylintį, švelnų, paprastą bendravimą su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Ir jeigu tai jam patiko tiek, kad jis išnaudojo ir patį menkiausiąjį kai kurių eretikų atsivertimui, jie patys pripažino, kad tai įvyko per kantrybę ir artimo meilę, kurią jis jiems rodė. Meldžiu jus, pone, padėkite man dėkoti Dievui už tai ir melstis, kad jis teiktųsi vesti visus mūsų misijonierius šiuo švelnaus, nuolankaus ir meilingo bendravimo su mūsų artimaisiais keliu tiek viešai, tiek privačiai, net ir su nusidėjėliais bei užkietėjusiais ir niekieno akivaizdoje nevartoti jokių keiksmų, priekaištų ar griežtų žodžių. Neabejoju, pone, kad jūs iš savo pusės stengiatės vengti tokio žalingo tarnavimo sieloms būdo, kuris užuot patraukęs jas tik apkartina ir atstumia. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra amžinoji žmonių ir angelų saldybė. Ir tik vykdydami šią malonę mes turime kuo labiau prie jo prisiartinti, kartu vesdami ir kitus.“ 

Dievas trokšta, kad jo gailestingumas būtų jaučiamas jo bažnyčioje ir kiekviename krikščionyje. Pagalvok, gal nori rašyti apie gailestingumą kaip šventoji Faustina ir šventoji Teresė iš Lizjė ar nupiešti paveikslą kaip Rembrantas? Ar sukurti giesmę ar pjesę? Svarbiausia, ko labiausiai Jėzus trokšta iš savo bažnyčios, – tai gailestingumo darbai. Galbūt turi kaimyną ar kaimynę, kurios jau ilgai niekas neaplankė? Arba gal pažįsti žmogų, kuris yra toli nuo Dievo ir niekas už jį nesimeldžia? Gal pažįsti žmonių, kurių niekas nekviečia į svečius? Gal Dievas parodys gailestingumą per tavo svetingumą? Per tavo rankų darbus? Galbūt jau netrukus turėsi galimybę padėti nelaimingam žmogui kelyje, kurio automobiliui reikia pakeisti padangą? 

Gal tavo gailestingumo darbas bus didelis dosnumas? Šventasis Vincentas prašė žmonių išmaldos. Aukštuomenės damos dovanojo jam savo brangenybių, net pačios ėjo į ligonines plauti ligonių žaizdų. Gal nesugebu gražiai kalbėti apie gailestingumą, gal niekada nesukursiu apie jį giesmės, bet aš ir tu turime širdį, turime rankas. Dievas gali savo gailestingumą apreikšti ir per mus. Ir tai yra nepaprastai gera naujiena. Šventasis Vincentai, melski už mus. 

Tėv. Rastislav Dluhý C.Ss.R