Kuo giminingi Lietuvos ir Slovakijos skirtingų kartų misionieriai?

Dera iš istorinės atminties iškelti lygiai prieš 100 metų, 1923-iųjų spalį, iš Olandijos jėzuitų noviciato į Kauną atvykusį kun. Joną Bružiką (1897–1973). Visi, kuriems teko pažinti trijuose žemynuose tarnavusį pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos misionierių tėvą J. Bružiką, ir žodžiu, ir raštu yra išguldę visam gyvenimui atmintin įsirėžusius susitikimų įspūdžius. Prieš penkerius metus, 2018-aisiais, į Kauną atvykęs Redemptoristų mis

ionierių ordino vienuolis t. Rastislavas Dluhý „bružikišku“ stiliumi irgi panašiai pareiškė: „Mano troškimas: kad žmonės nuo manęs džiaugsmu užsikrėstų, taip pat noru melstis, skelbti, tarnauti…“ Ksavero namuose Badine vykusioje eilinėje Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos Bratislavos–Prahos provincijos kapituloje aptarta ir misija Lietuvoje, kurią atliekantys Kauno arkivyskupijoje tarnaujantys tėvai redemptoristai R. Dluhý bei Peteris Hertelis iš Slovakijos patikino, kad vienas iš svarbiausių tarnystės prioritetų bus misijos įvairiose Lietuvos parapijose.

Ugningais pamokslais kraują virinęs t. J. Bružikas

Didelį lietuvių dvasininkų būrį išauginusi Seinų kunigų seminarija dėl istorinių aplinkybių persikėlusi į Gižų dvarą 1921 m. rudenį sulaukė pirmojo Šventojo Tėvo atstovo t. Antonino Zecchini SJ. Garbingąjį svečia lotyniškai parengta oracija pasveikinęs klierikų dekanas J. Bružikas dėmesingai sukluso, vizitatoriui raginant klierikus stoti į Jėzaus draugiją ir kartu su juo vykti į Romą. Bet seminarijos rektorius kan. Vincentas Vizgirda, atvėsinęs J. Bružiko entuziazmą, patarė arčiau susipažinti su garsiu pamokslininku, pirmuoju lietuviu kapucinu t. Kazimieru Kudirka, kuris tuo metu buvo apsistojęs pas vienuolius marijonus. Grįždamas iš Marijampolės ir mintyse perkratydamas pokalbį su t. K. Kudirka, J. Bružikas neabejojo, kad pamokslų sakymas, misijų vedimas yra jam skirtas kelias. Todėl vėliau mokytojaujamas Kauno jėzuitų gimnazijoje, tapęs Maldos apaštalavimo ir Marijos sambūrio direktoriumi ir „Misijų“ žurnalo redaktoriumi, gavėnios ir atostogų metu apaštalaudamas parapijose pagarsėjo kaip iškalbus ir uolus misionierius.

Iškėlę žalumynais papuoštus „bromus“ (vartus) parapijiečiai iki gilių sutemų su duona ir druska laukė pirmą kartą atvykstančio misionieriaus. Klebonas sakė, kad aplankys garbingas svečias, vadinasi, kaip pats ganytojas, žirgais pakinkytoje karietoje… Tačiau tą vakarą taip ir nesulaukė. Matė klebonijos takeliu pėdinantį žmogų, bet niekam mintis nekilo, kad jis galėtų būti misionierius. Ryte bažnyčios link žingsniavęs jėzuitas kun. J. Bružikas staiga išgirdo gėlių barstytojų vadovę klausiant, ar greitai pasirodys lauktasis svečias. Išvydusi jo šypsnį sumišo ir atsargiai pasiteiravo: „Gal tamsta misionierius?“. „Turėjau prisipažinti, – rašyta atsiminimuose. – Tuojau užkomandavo berti gėles. Aš neleisti, o jos berti, ir taip bekovodami atėjome prie bažnyčios durų, kur laukė visi žmonės ir žiūrėjo, stebėdamiesi, koks čia tas misionierius. Matyt, buvo įsivaizdavę jį su barzda, basomis kojomis, apskusta galva, o čia – paprastas kunigėlis. Dėl to atrodė lyg nusivylę…“

Dar daugiau parapijiečiai buvo nustebę, kad jų klebonas, sutikęs tą kunigėlį, užgiedojo: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė.“ Nusivedė prie altoriaus, iškilmingai įteikė jam bažnyčios raktus ir, uždėjęs stulą ant kaklo, pranešė, kad čia esąs misionierius, kuriam septynioms dienoms atiduoda visą parapijos valdžią. Tada visi įsitikino, kad jokio kito nėra ko laukti.

Misijos – žmonių vedimas dievop, jų tikėjimo švitinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo t. J. Bružiko mėgstamiausiu užsiėmimu, jis tam pašventė visas dvasios ir kūno jėgas. Pasak jį lydėdavusio br. Petro Kleinoto SJ, jis misijų klausytojams iki savo kaulų smegenų persisunkusias tikėjimo tiesas skelbė nepaprastai nuoširdžiai. Kviesdamas, maldaudamas, netgi sakykloje atsiklaupdamas. Pirmoji misijų diena būdavo skiriama moterims. „Atsiųskite ryt vyrus, – prašydavo misionierius. – Jūs prižadėkite nudirbti jų darbus… Aš turiu paruošęs jiems gerą porciją.“ Ir vyrai savo „porcijos“ atsiimti visad susirinkdavo net gausiau negu moterys. Paskutinę misijų dieną – sekmadienį – suplaukdavo minių minios. Moterys su gėlių puokštėmis rankose, mergaitės su vainikėliais ant galvų, vyrai ir berniukai po gėlelę prisisegę prie krūtinių. Misionierius pamoksle reikalaudavo atsiprašyti už nuoskaudas: vyras – žmoną, žmona – vyrą, vaikai – tėvus. Vaikai turėjo bučiuoti tėvams rankas, o tėvai bučiuoti vaikams kaktas arba galvas. Ši ceremonija visada būdavo laistoma ašaromis…

Vosyliškiuose misijos pasitaikė per pačią rugiapjūtę. Bijodami, kad rugiai neišbyrėtų, žmonės juos pjovė naktimis, o dienomis ėjo klausyti pamokslų. Pranys Alšėnas iš Videniškių parapijos rašė: „Mano akyse jis buvo ir tebėra tarytum tas senosios Romos liaudies vadas – tribūnas, kuris savo ugningais pamokslais klausytojams „virina“ kraują.“ Biržuose per misijas keli protestantai priėmė katalikų tikėjimą. Protestantų pastorius skambino kažkokiai ministerijai, kad nutrauktų misijas. Bet misijos vyko toliau, ir nuovados viršininkas sėdėjo pirmame bažnyčios suole. Jeigu per Mišias į kunigo žodį žmonės neatsiliepdavo, t. J. Bružikas pakeldavo didįjį presbiterijos kryžių, užsidėdavo ant pečių ir eidavo sakydamas: „Jėzau, eime! Mes čia nereikalingi.“ Tada žmonės imdavo šaukti: „Sugrįžk, sugrįžk!“

Miestuose vakarais, o bažnytkaimiuose po pietų apie trečią valandą būdavo pašventinamas misijų kryžius. Ąžuolinį, vainikais papuoštą ir misionieriaus pašventintą kryžių vyrai tris kartus nešdavo apie bažnyčią, skambant varpams ir žmonėms giedant „Kryžiau, šventas“. Prieš visuotinių misijų atlaidų suteikimą, visiems suklupus su ašaromis gailėtis už praeities nuodėmes, ir po peržegnojimo kryžiumi misionierius sušukdavo: „Kelkitės, kelkitės naujam gyvenimui, Dievo vaikeliai, nuplauti, gryni kaip po krikšto.“ Ir šis kėlimasis dažniausiai būdavo lydimas gausiu ašarojimu.

Apie Lietuvoje savo vestas misijas „Jėzuitų kalendoriuje“ 1940 m. t. J. Bružikas taip rašė: „Lietuvoj laisvamaniai dar nedrįsta akiplėšiškai užgaulioti tikėjimo ir Bažnyčios atstovų. Dėl to ir misionieriui atvažiavus į parapiją, viskas nutyla, įsiviešpatauja atgailos laikas. Nutyla ir Bažnyčios priešai.“ „Mielas Praneli, – 1972 m. laiške P. Alšėnui rašė tėvas J. Bružikas. – Matote, kaip greitai laikas bėga. Jau laikas ir žemišką kelionę baigti, nes iki 80 metų retai kas išsilaiko, o mano gyvenimas buvo ir yra pilnas ligų, kryžių, vargų ir vargelių. Nebepasieksiu misijų tūkstantinės, nes dar trūksta 16 misijų. O misijos išsemia daug energijos, prakaito ir jėgų…“ Po metų „Laiškuose lietuviams“ P. Alšėnas rašė: „Kaip žaibas dangų perskrodė žinia, kad 1973 m. kovo 13 d. traukinio nelaimėje San Paulo mieste, Brazilijoj, buvo sunkiai sužeistas ir nuvežtas į ligoninę mirė vienas iš darbščiausių ir energingiausių mūsų misionierių jėzuitas kun. Jonas Bružikas.“

Tačiau akimirksniu dvasinės šventės svarbos neįvertinsi, į rankas lyg didelį ryšulį paėmęs nepasversi, visam gyvenimui su širdgėla ar įsmigusia nuoskauda išsyk neatsisveikinsi. Tikrieji misijų vaisiai, pasak t. Rastislavo, subręsta palaipsniui.

Tikrieji vaisiai subręsta palaipsniui

Ūkanotą, bet šiltą spalio rytą Ukmergės „Šilo“ progimnazijos kieme sukinėjosi žurnalistikos būrelio „Sirenos“ dalyviai Laurynas Špokas su Redu Belevičiumi. Kaip ir tinka, vykdant atsakingą užduotį, veidai sukaupti, žvilgsniai su paruoštais fotoaparatais į vartus nukreipti. Kap kap ne garsiai kapsėdama vienuolių vedina, žiūrėk, asiliukė Riešutė jau stovi mokyklos kieme. „Čia tai kadras“, – džiūgavo vaikinukai, – blykst ir įamžinta. Mokinukų apsupti Tiberiados bendruomenės vienuolis kunigas Mišelis su besišypsančiais palydovais nudžiugo, išgirdęs vaikų vienu balsu ištartą atsakymą – asiliukas Biblijos gyvūnas. Su svečiais buvo pakviesti susitikti visi mokyklos mokiniai, lankantys etikos ar tikybos pamokas.

Ukmergės dekano Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebono kun. Raimundo Kazaičio kvietimu pirmą kartą surengtoje Misijų savaitėje tema „Dievas ieško tavęs“ Kauno arkivyskupijos misionierių komanda – slovakai redemptoristai Peteris Hertelis ir Rastislavas Dluhý, Tiberiados bendruomenės iš Baltriškių kaimelio Zarasų rajone broliai ir vienuolis kunigas Mišelis bei jų pagalbininkai pasauliečiai – sėjo Dievo žodį. Kunigai jį skelbė Mišiose, vienuoliai Gerąją Naujieną nešė į susitikimus. Ukmergės jaunieji metraštininkai iš „Sirenos“ būrelio stengėsi apsilankyti ir Dulkstynos, ir Užupio mokyklose, visur, kur vykdavo susitikimai su misionieriais, teigusiais, kad krikščionybė nėra nuodėmės ir sielvarto religija, pirmiausia – tai gyvenimo, meilės ir džiaugsmo religija.

Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko jaunimo popietė, Kraštotyros muziejuje moterys žiūrėjo filmą apie Magdaleną, vakare Kultūros centre surengtas vienuolių susitikimas su visais ukmergiškiais – tikinčiaisiais, kuriems reikia padrąsinimo, ir žmonėmis, kurie dar ieško Dievo arba Juo netiki, bet širdies gilumoje jaučia, kad egzistuoja meilė, gėris. Paskutinę misijos parapijoje dieną paprastai pašventinamas ir šventoriuje pastatomas kryžius. Du kartus per metus (tą dieną, kai kryžius pašventintas ir Kryžiaus išaukštinimo dieną) žmonės gali pelnyti visuotinius atlaidus.

„Mes sakome, kad kryžius yra tarsi nuolatinis misionierius“, – mintimis dalijęsis t. R. Dluhý priminė ir Lietuvoje prieškariu misijose prigijusią tradiciją. Ir Ukmergėje po sekmadienio Mišių tikinčiųjų bendruomenė susibūrė šventoriuje prie kraštiečių tautodailininkų Rimanto ir Stanislovo Zinkevičių sukurto ir naujai pastatyto kryžiaus, skirto Misijų savaitei atminti ir turinčio didelę dvasinę svarbą. Tačiau akimirksniu dvasinės šventės svarbos neįvertinsi, į rankas lyg didelį ryšulį paėmęs nepasversi, visam gyvenimui su širdgėla ar įsmigusia nuoskauda išsyk neatsisveikinsi. Tikrieji misijų vaisiai, pasak t. Rastislavo, subręsta palaipsniui: „Būna, kad ir po metų žmonės mums rašo, jog misijos buvo didelė palaima jų dvasiniame gyvenime – taip pat ir santuokoje, šeimoje ar parapijoje. Todėl turime skelbti, sėti Dievo žodį, o rezultatai yra Dievo rankose. Poveikis taip pat yra širdyse žmonių, kurie ateina, klausosi ir leidžia tam gėriui sudygti.“

Du širdies judesiai – būti patrauktiems ir būti pašauktiems

„Tikėjimas auga tik tada, kai juo daliniesi. Visi mes esame misionieriai, visi turime progų vieni kitus džiuginti. Mums iš krikšto ateina pareiga liudyti. Jei to nedarome, prarandame tikėjimą“, – Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje sakydamas pamokslą akcentavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Ganytojas prisiminė 2009-aisiais šventuoju paskelbtą, iš Belgijos kilusį vienuolį Damijoną. Kai jo širdis užsidegė misionieriška dvasia, jis paliko patogų ir gražų gyvenimą Belgijoje ir iškeliavo į Havajų salas. Čia prasidėjus raupsų epidemijai, Havajų gubernatoriaus sprendimu visi sergantieji buvo deportuojami į nedidelę Molokai salą, kur atskirti nuo pasaulio turėjo sulaukti mirties. Misionierius, nepaisydamas pavojaus užsikrėsti, išvyko į raupsuotųjų salą, izoliuotus, likimo valiai paliktus ligonius įkvėpė pastatyti bažnyčią, mokyklą ir ligoninę.

Šis Ekscelencijos pateiktas pavyzdys tarytum papildo ir t. Rastislavo atsakymą savo tėvynainiams, neretai klausiantiems: „Kodėl tu Lietuvoje? Juk čia (Slovakijoje) tiek daug darbo.“ „Taip aš matau, aš ten gyvenau visą savo kunigišką gyvenimą. Pasaulis yra viena didelė šeima, ir aš tebesu joje, toje pačioje šeimoje. Klausimas, kur yra daugiau darbo, mažiau svarbus nei klausimas, kur Dievas nori, kad aš būčiau.“ Apie tai kalbėdamas t. R. Dluhý priminė 1919 m. lapkričio 30 d. popiežiaus Benedikto XV išleistą misijinį dokumentą „Maximum illud“, atvėrusį duris refleksijai apie misijas ad gentes.

„Tas laiškas yra labai šiuolaikiškas, lyg būtų išleistas vakar! Jame rašoma apie misijas ir jų atgaivinimą, – toliau popiežiaus laišką komentuodamas aiškino t. R. Dluhý. – Po Pirmojo pasaulinio karo labai reikėjo tokio dokumento, nes pasaulyje vyravo chaosas, o misionieriškas užsidegimas buvo nuslūgęs. Manau, kad mūsų dabartinis popiežius Pranciškus šiandieniame pasaulyje jaučiasi panašiai, jis karštai kviečia daiginti, laistyti ir puoselėti misionierystės šaknis, kviečia mus pažvelgti į save: ar esu misionierius? Nesvarbu, ar esu pamokoje, ar parduotuvėje, o gal važiuoju autobusu – kasdien galiu liudyti savo tikėjimą ir labai paprastais būdais, pavyzdžiui, maloniu elgesiu su kitais. Pamenu, metus mokytojavau gimnazijoje. Kartais, dalyvaudamas pedagogų pokalbiuose apie savo kolegas, sutrikdavau. Kodėl? Gal jie buvo teisūs, kitą aštriai kritikuodami, gal tas žmogus ne savo vietoje. Betgi Dievas galbūt norėjo, kad atkreipčiau kolegų dėmesį į gerąsias to žmogaus savybes, pasiūlyčiau kitą požiūrį? Patylėdamas susimoviau. Tuo laiku elgiausi kaip kiti…“

Žodis ištartas balsu, giedras padrąsinantis žvilgsnis, galvos linktelėjimas – viskas Dievo žodį sėjančiajam svarbu. Ir nebūtinai, anot t. Rastilavo, reikia teorinio krikščionybės išmanymo ir gilių teologinių žinių. Gali tiesiog maloniu savo bendravimu ir draugyste skleisti Gerąją Naujieną, juk misionierystė – tai gyvenimas Dievo meilėje. Tiesa, misionieriai kartais grįžta namo sužeisti: „Kad galėtume eiti pirmyn, turime atsiremti į brolį ar sesę. Tai svarbi šiandienos misionierystės dalis, nes nūdienos pasaulis labai pesimistiškai nusiteikęs.“

Kartą paklaustas, ar nutinka taip, kad ir gerai suorganizuotoje misijoje nubėga tamsus nesėkmės šešėlis, įsimeta vidinis nepasitenkinimas, t. Rastislavas pasidalijo redemptoristų internetinėje svetainėje publikuotu pasakojimu, kaip jaunas misionierius Johnas Wimberis mokėsi klausyti Dievo balso. Sykį per sapną jis išgirdo balsą, kviečiantį keltis ir važiuoti į geležinkelio stotį. Antra nakties, tai visiška kvailystė, tačiau jis paklūsta ir nuvyksta į stotį. Tuščioje stotyje Johnas stovėjo ir kalbėjo apie Dievo meilę ir Jo kvietimą. Baigęs, jausdamasis visiškai kvailas, jis grįžo namo. Po dvidešimties metų, jau garsus pamokslininkas J. Wimberis, sakydamas daugiau nei keturiasdešimčiai tūkstančių žmonių mokymą „Ženklai ir stebuklai“, dalijosi savo gyvenimo istorija. „Žinote, mums visiems reikia mokytis klausyti Dievo balso. Tiesa, ne visuomet ir man pavyko“, – sakė J. Wimberis. Jis papasakojo savo nesėkmės istoriją, kaip prieš dvidešimt metų pamokslavo tuščioje geležinkelio stotyje. „Bent pabandžiau, norėjau būti klusnus“, – tęsė jis. – Netrukus iki scenos prasibrovęs vyras liudijo, kad prieš dvidešimt metų jis gulėjo ant geležinkelio bėgių, norėdamas nusižudyti, bet atėjo kažkoks kvailys ir ėmė garsiai šaukti apie Dievo meilę. Suprantat? Kartais tenka kantriai laukti, ką Dievas padarys.“

Kiekvienas vyras ir moteris yra misija, yra pažymėjęs popiežius Pranciškus, tai priežastis, dėl kurios gyvenama žemėje. Būti patrauktiems ir būti siųstiems yra du judesiai, kuriuos mūsų širdis, ypač esant jauniems, jaučia kaip ateitį žadančios ir pirmyn mūsų egzistenciją stumiančios vidines meilės jėgas. Būtent ši mintis viduje skambėjo, gilinantis į internetinės svetainės Redemptoristai.lt turinį. Sakytum, Lietuvos keliuose misionierių pabertus akmenukus rankioji, mozaiką dėlioji ir tyliai džiaugiesi, kad tavo mylimoj tėvynėje tokiu prieštaringu laikmečiu iš visos širdies skamba galingas dvasinis choras. Užtenka tik paskaityti Misijos mokyklos klausytojų, kad tuo įsitikintum.

„Ačiū, kad visada ėjote kartu, kai net atrodė, jog neaišku, kur ir kodėl einame, – rašė Misijų mokyklos koordinatė Vaida Spangelevičiūtė-Kneizienė. Ačiū, kad mokėt mane vėl patikėti Dievo darbais ir vėl apsispręsti pabandyti iš naujo – aš daug mokiausi iš Jūsų ir vis dar mokausi iš Jūsų atvirų širdžių. Gera su Dievo pagalba mąstyti, mylėti ir melstis kartu.“

2023 10 20

Irena Petraitienė