Gailestingumo misionieriai? Kas tai?
Popiežius Pranciškus, sumanęs ir paskelbęs ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, įvedė dar vieną Bažnyčios tarnystę – gailestingumo misionieriaus. 2016 metų vasario 10 dieną, Pelenų trečiadienį, popiežius Vatikano šventojo Petro bazilikoje suteikė oficialų skyrimą tūkstančiui gailestingumo misionierių iš viso pasaulio. Iš Lietuvos į Romą tada nebuvo pasiųstas nė vienas kunigas… Taigi, jau šešeri metai, kaip gailestingumo misioneriai skelbia Dievo gailestingumą. O Lietuvoje tam įsipareigoję ir įgalioti esame mes, jūsų redemptoristai, atvykę iš Slovakijos ir jau šešeri metai reziduojantys Kaune, bet tarnaujantys visai Bažnyčiai Lietuvoje.
Gailestingumo misionieriai yra vyskupo pasiūlyti kunigai, popiežiaus įgalioti atleisti Apaštalų Sostui rezervuotas nuodėmes. Pasak popiežiaus, šie misionieriai – ypatingos reikšmės ženklas, apibūdinantis Jubiliejų ir leidžiantis visoms vietinėms Bažnyčioms patirti nesuvokiamą Tėvo gailestingumo slėpinį. Būti Gailestingumo misionieriumi – tai atsakomybė, reikalaujanti, kad misionierius būtų tiesioginiu Dievo artumo ir Jo būdo mylėti liudytojas. Mūsų būdas mylėti visada ribotas, o kartais ir prieštaringas, o Jo būdas yra atleidimas. Būtent tai ir yra gailestingumas. Per gailestingumo misionierių tarnystę daugybė žmonių patyrė švelnų Dievo artumą ir savo gyvenimo istorijos gydymą.
Bulėje Misericordiae Vultus, kuria popiežius paskelbė Gailestingumo jubiliejų (18 str.) sakoma: „Per šių Šventųjų metų gavėnią ketinu išsiųsti gailestingumo misionierius. Jie bus Bažnyčios motiniško rūpinimosi Dievo tauta ženklas, kad ji giliau įsiskverbtų į šio mūsų tikėjimui tokio esmingai svarbaus slėpinio turtus. Tai bus kunigai, kuriems suteiksiu galią išrišti ir iš nuodėmių, paprastai rezervuotų Apaštalų Sostui, kad per tai išryškėtų jų misijos apimtis. Jie pirmiausia bus gyvas ženklas, kad Tėvas priima visus ieškančius jo atleidimo. Jie bus gailestingumo misionieriai, nes visiems bus tikrai žmoniškumo kupino susitikimo įrankis, išlaisvinimo šaltinis, sklidinas atsakomybės, įgalinančios įveikti kliūtis ir vėl imti praktikuoti naują, per Krikštą dovanotą gyvenimą. Vykdydami savo užduotį, jie vadovausis apaštalo žodžiais: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32). Juk visi be išimties pašaukti atsiliepti į gailestingumo kvietimą. Misionieriai šiuo pašaukimu gyvens žinodami galį savo žvilgsnį nukreipti į Jėzų, „gailestingą ir ištikimą Dievui Vyriausiąjį Kunigą“ (Žyd 2, 17)“.
Kad gailestingumo slėpinys ir gailestingumo tarnystė būtų kuo labiau įsisąmonintos, pirmojo gailestingumo misionierių susitikimo proga vyko dviejų Bažnyčios šventųjų nuodėmklausių relikvijų piligrimystė į Romą ir jų pagerbimas Šventojo Petro bazilikoje. Abu – kroatas šventasis Leopoldas Mandič ir italas šventasis Pijus iš Pietrelčinos – broliai kapucinai. Popiežiaus vadovaujamos Pelenų trečiadienio Mišios vyko prie šių šventųjų relikvijų urnų. Pranciškus tą dieną kalbėjo: “Aš lydžiu jus šiame misionieriškame nuotykyje, kaip pavyzdį pateikdamas du šventuosius Dievo atleidimo tarnus ir daug kitų kunigų, kurie savo gyvenimu liudijo Dievo gailestingumą. Jie jums padės. Kai pajusite jums išpažįstamų nuodėmių svorį ir savo pačių bei jūsų žodžių siaurumą, pasitikėkite gailestingumo, kuris pasiekia visus kaip meilė ir kuris nežino ribų, galia. Ir sakykite kaip daugelis šventųjų išpažinėjų: “Viešpatie, tai ką atleidžiu, įrašyk į mano sąskaitą!” Ir eikite toliau. Tegul Gailestingumo Motina padeda jums ir saugo jus šioje brangiausioje tarnystėje”.
Kas yra Apaštalų Sostui rezervuotos nuodėmės?
Sąvoka “Apaštalų Sostui rezervuotos nuodėmės”, – iš tikrųjų yra senajame 1917 m. Kanonų teisės kodekse esanti sąvoka, nurodanti tam tikras bausmes, kurias gali panaikinti tik Šventasis Sostas. Tai labai rimti atvejai, dėl kurių pakrikštytasis užsitraukia ekskomuniką – atskyrimą nuo Bažnyčios bendrijos – latae sententiae, t. y. automatiškai. Štai tokią ekskomuniką panaikinti gali vien Apaštalų Sostas.
Pirmasis iš šių atvejų numatytas dabartinio, 1983 m. Kanonų teisės kodekso 1367 kanone ir yra susijęs su tais, kurie išmeta konsekruotus Duonos ir Vyno pavidalus, arba juos šventvagišku tikslu išneša ar laiko, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Kitas atvejis yra 1370 kanono 1 paragrafe, ir yra susijęs su tais, kurie panaudoja fizinę prievartą prieš Romos popiežių. Dar yra Apaštalų Sostui rezervuota ekskomunika kunigui, kuris suteikia nuodėmės prieš šeštąjį Dekalogo įsakymą bendrininkui išrišimą, t. y. atleidžia nuodėmę asmeniui, su kuriuo pats turėjo lytinių santykių (977 ir 1378 kanonų 1 paragrafas).
Kitas rimtas atvejis susijęs su vyskupu, kuris be popiežiaus įgaliojimo konsekruoja ką nors vyskupu, taip pat ir tas, kuris iš jo priima koncekraciją (1382 kanonas).
Dar vienas atvejis – kai kunigas pažeidžia “sakramentinį antspaudą”, t. y. išpažinties paslaptį (1388 kan., 1 paragrafas). 2007 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos dekretu į šį sąrašą įtrauktas ir vyskupas, kuris bando įšventinti kunigu moterį.
Tai labai rimti ribiniai atvejai, į kurių sąrašą galėtume įtraukti ir dar vieną nusikaltimą, kurio kunigai paprastai negalėjo atleisti ir dėl kurio reikėdavo kreiptis į vyskupą ar didįjį penitenciarijų arba į kunigus, kuriems vyskupas suteikė šį įgaliojimą. Įdomu, kad visi kunigai Lietuvoje turėjo tokį įgaliojimą dar nuo sovietmečių, o Gailestingumo jubiliejaus proga popiežius suteikė šią galimybę kiekvienam teisę klausyti išpažinčių turinčiam kunigui. Apie ką čia kalbama? Kaip teigiama Kanonų kodekse, tai abortas – nuodėmė, už kurią numatyta ekskomunika latae sententiae ir motinai, ir gydytojui, ir slaugytojui, ir tiems, kurie galėjo įtikinti moterį pasidaryti abortą.
Vienas gailestingumo misionierius pasakoja: klausiau išpažintį asmens, kuris nieko nežinojo apie Gailestingumo misionierius. Po didžiulių pastangų jis pagaliau išpažino nuodėmę, kurią daug metų nešiojosi. Paaiškinau, kad atleidimas už šią nuodėmę priklauso tik Šventajam Sostui. Bet tą akimirką jis buvo su vienu iš tūkstančių kunigų pasaulyje, įgaliotų tokiam išrišimui. Tąkart abu supratome, kad šis susitikimas buvo sumanytas iš aukščiau. Galbūt, jei būtų sutikęs kunigą, negalintį suteikti atleidimo, vargu ar tas atgailaujantis žmogus būtų pakartojęs tokias skausmingas pastangas…
Gailestingumo misionierių pastoracinė tarnystė turėjo baigtis uždarius Šventąsias Gailestingumo metų duris, tačiau 2016 m. lapkričio 20 d. apaštališkajame laiške “Misericordia et misera” popiežius paskelbė norįs pratęsti šią tarnystę “iki atskiro pranešimo”.
Gailestingumo misionierių skaičius nuolat auga, iki šiol yra 1040 kunigų. Jų veiklai vadovauja ir ją skatina Popiežiškoji naujosios evangelizacijos skatinimo taryba, ta pati, kuriai patikėta rengti ir 2025 m. Jubiliejų.
Esame pašaukti būti susitaikinimo tarnais visiems, kurie ieško atleidimo, eidami apraišioti Kristaus žaizdų mažiausiems, paklydusiems, visiems, kuriems reikia atrasti ramybę, teikiančią džiaugsmą ir atleidimą Prisikėlusiojo Dvasia.
Neabejojame, kad mūsų tarnystė leis dar vaisingiau patirti artėjančio 2025 m. Jubiliejaus malones.
tėvas Rastislav Dluhý CSsR
tėvas Peter Hertel CSsR
Visą tekstą skaitykite birželio Artumoje
