2026 m. balandžio 8 d.
Balandžio 6 d. kardinolas Marcello Semeraro vadovavo iškilmingai Eucharistijos šventei Materdominyje, minint trečiąjį šimtmetį nuo šv. Gerardo Majellos gimimo. Šventasis, žinomas kaip Mažasis Dievo paklaikėlis, savo dvasingumo centru laikė džiaugsmingą paklusnumą Dievo valiai ir konkrečią meilę vargšams.
Skaitykite visą Jo Eminencijos kardinolo Marcello Semeraro homilijos tekstą.
ŠVENTASIS GERARDAS MAJELLA, MAŽASIS DIEVO PAKLAIKĖLIS
Su džiaugsmu priėmiau kvietimą kartu su jumis švęsti šią Eucharistiją ir pradėti Šv. Gerardo metus, žyminčius trečiąjį šimtmetį nuo mūsų brangaus šventojo Gerardo gimimo. Jis yra man labai artimas šventasis, nors vien dėl to, kad jo atvaizdas nuolat lydi mano kasdienę tarnystę Šventųjų skelbimo dikasterijoje. Mano kabinete iš tiesų kabo Giovanni Gagliardi paveikslas – dailininko, veiklaus Romoje ir Lacijuje praėjusio amžiaus pradžioje. Jis nutapė jį 1905 m., atkurdydamas vėliavą, kurią pats paruošė ir nešė procesijoje per šv. Gerardo kanonizacijos apeigas. 1904 m. gruodžio 11 d. vyko pirmajoji kanonizacijos ceremonija, jai vadovavo naujasis popiežius šv. Pijus X (plg. L’Osservatore Romano, 1904 m. gruodžio 12 d., p. 1).
Paveiksle pavaizduota scena yra gerai žinoma. Jos pagrindinis veikėjas – vargšas aklas žmogus Filippo Falcone, kuris, norėdamas gauti išmaldą, grodavo fleita prie Materdominio vienuolyno vartų. Pamatęs jį kartu su daugeliu kitų vargšų, brolis Gerardas paprašė jo pradėti groti. „Ką nori, kad pagročiau?“ – paklausė aklasis, o Gerardas atsakė: „Tai, kas patinka tau, o ne man; aš myliu tik Tave, mano Dieve“, taip užsimindamas apie trumpą dainelę, parašytą Alfonso Liguori. Vos aklasis pradėjo groti melodiją, Gerardas pateko į ekstazę: „Jį matė žvelgiant į dangų, esantį virš žemės akivaizdoje visų, kurie didžiai nustebę pasakojo aklam, kas vyksta prieš jų akis“ (Positio super virtutibus, I, Roma 1871, p. 31–32).
Būtent į šį aspektą pirmiausia noriu atkreipti mūsų dėmesį: į nuolatinę šv. Gerardo pastangą pritaikyti savo valią prie Dievo valios ir į tai, kad tai jam buvo gilus vidinio džiaugsmo šaltinis. Jis dažnai kartodavo: „Dievo valia! O, koks laimingas yra tas, kuris nieko kito nenori, tik Dievo valios“ (ten pat, II, p. 35).
Tačiau reikia paaiškinti, kad Gerardui Dievo valios vykdymas Dievo nustatytu būdu ir laiku gerokai viršijo paprastą paklusnumą. Juk galima paklusti net nenoriai, viduje nepriimant to, kam esi pašauktas. Trumpoji dainelė, kurios Gerardas paprašė akląjį Filipą pagroti, sako priešingai: „Tavo valia, ne mano; aš myliu tik Tave, mano Dieve“. Todėl visiškai pagrįstai tėvas S. Majorano kalba apie sutapimą su Dievo valia ir aiškina, kad „tai buvo nuolatinis Gerardo ilgesys, net mirties patale“ (La spiritualità gerardina, in Spicilegium Historicum XLII [1994], p. 100).
Žodis „sutapimas“ padeda mums suprasti, kad jis Dievo valios nematė kaip kažko išorinio, bet matė kaip kažką mylėtina, kažką, ką reikia padaryti savu. Šventasis Gerardas priėmė Dievo valią, stengdamasis visiškai prisitaikyti prie to, ko norėjo Dievas. Ir būtent tai turėjo omenyje Alfonsas Liguori, kai liepė giedoti žodžius: „Tavo valia, ne mano“. Jis sakė, kad reikia atidėti į šalį savo norus, savo polinkius ir net dvasines paguodas, kad ieškotume tik to, kas patinka Dievui.
Visiškai išplėtoję šią mintį, taip pat atrastume galimybę įkliūti į subtilaus egoizmo spąstus, kurie – nuolankiai pripažinkime – gali įsiskverbti net į tikėjimą, kai mylime Dievą tik todėl, kad Jis mus guodžia ar leidžia jaustis gerai! Šventajam Alfonsui, o todėl ir jo mokiniui šventajam Gerardui, priešingai, reikia visiškai ir pasitikint atsiduoti Dievui. Taip pat reikia išmokti mylėti pagal Dievo valią, o ne pagal savo skonį.
Tačiau tuo dar nebaigiama pilna šv. Gerardo „tebūnie“ vertė Dievo valiai. Reikia pridurti, kad tai buvo džiaugsmingas, sąmoningas ir visiškai pasitikintis „taip“; „taip“, kuris leido jam viduje augti. Jis atsidavė savo „brangiajam Dievui“ (kaip mėgo sakyti), įsitikinęs, kad Dievo valia kiekvienam žmogui yra gyvenimo planas, pilnatvės ir autentiškos laimės planas. Jis buvo įsitikinęs, kad tik taip galima tęsti, kitų labui, išganingąjį Kristaus Kryžiaus darbą.
Dėl šios priežasties jo „taip“ išliko kupinas pasitikėjimo ir dosnumo net kentėjime. Beatifikacijos ir kanonizacijos procesų liudininkai pasakoja, jog net sunkiausiomis aplinkybėmis jis paprastai atrodydavo ramus. Taip pat reikia priminti, kad per savo žemiškąjį gyvenimą šventasis Gerardas praktikavo įvairias atgailos formas: pasninkus, susilaikymus ir kitus apsimarinimus… tačiau pats dekretas, kuriuo popiežius šv. Pijus X jį kanonizavo, aiškina, kad būtent tose atgailose Viešpats jam suteikė dvasinių dovanų, kurios jį palaikė ir stiprino.
Tai pasakius, reikia prisiminti „kitą medalio pusę“, būtent kad dėl Dievo ir būdamas Jame įsišaknijęs šventasis Gerardas savo brolius mylėjo su didžiule jėga, ypač vargšus ir stokojančius. Jis vadino juos „Jėzaus Kristaus vargšais ir Jo broliais“. Kartais – turime nuolankiai pripažinti – mes neatsižvelgiame į tai, kad du meilės Dievui ir meilės artimui įsakymai Viešpaties Jėzaus yra sujungti neatskiriama vienybe, kaip Jis, vartodamas vienaskaitą, mums sako: „Nėra kito įsakymo, didesnio už šiuos“ (Mk 12, 31).
Šiuo atžvilgiu šv. Grigalius Didysis mokė, kad „iš meilės Dievui gimsta meilė artimui, o meilė artimui maitina meilę Dievui. Tas, kuris apleidžia meilę Dievui, nežino, kaip mylėti artimą; o mes autentiškiau žengiame meilėje Dievui, jei pirmiausia Jo meilės įsčiose priimame gailestingumo pieną artimui“ (Moralia, VII, 24, 28: PL 75, 780). Šį nuostabų krikščioniško gyvenimo principą šventasis Gerardas įgyvendino šviesiu būdu.
Iš daugelio jo gyvenimo pamokomųjų epizodų paminėsiu vieną, tokį reikšmingą, kad jį pacitavo popiežius Pijus X kanonizacijos dekrete (plg. Litt. Decr. Haud tenuit, 1904 m. gruodžio 11 d.: ASS 39 [1906], p. 516). Liudininkas jį aprašo taip:
„Vieną dieną portjė… pasirodė kažkas… rodydamas jam koją, suėstą šlykščios ir gangrenuotos žaizdos. Dievo Tarnas negalėjo pakęsti šio vaizdo. Burna žaizdą kruopščiai iščiulpė ir savo rankomis nusausino; o Dievas tą nepaprastos meilės aktą vainikavo tuojau pat to nelaimėlio išgydymu, kuris nesiliovė šaukęs, kad turėjo reikalą su šventuoju, jam padariusiu labai didelį stebuklą“ (Positio, I, p. 41).
Susidūrus su tokiu gestu, žmogiška reakcija yra apstulbimas… Galbūt, norėdami sumažinti pasibjaurėjimą ar ieškodami istorinio paaiškinimo, sakytume, kad viskas nevyko būtent taip… Šiaip ar taip, tai buvo šv. Gerardo „paklaikimas“: paklaikimas, gimęs iš jo meilės Dievui pilnatvės ir išverstas į konkrečią meilę artimui. Jį vadino mažuoju Dievo paklaikėliu.
Vienas liudininkas pasakoja, kad „kartais prieš Tabernakulį, po ilgos ekstazės, jį matydavo besijuokiantį; o kai vėliau vyresnysis paklausė kodėl, jis su paprastumu atsakė, kad iš paties Tabernakulio išgirdo balsą, sakantį jam: „Paklaikėli… paklaikėli! Ateis diena, kai šiame savo paklaikime rasi paguodą!“ Į šį balsą jis pats atsakydavo: „Viešpatie, argi ne iš Tavęs mokausi paklaikimo? Juk Tu, begalinis Dievas, iš meilės man užsidarei ankštoje erdvėje!“ (Positio, I, p. 26).
Ką galima pasakyti? Vienoje studijoje apie šv. Gerardo šventumą perskaičiau, kad „mėgdžiodamas Kristų, vieno dalyko jis negalėjo pamėgdžioti taip, kaip padarė šv. Pranciškus ir šv. Liudvikas: tapti vargšu iš turtingo. Jis, Gerardas, visada buvo vargšas: nuo pirmo riksmo iki paskutinio atodūsio. Ir taip jis mėgdžiojo Jo paklaikimą, tą Kryžiaus, kuris nėra beprotybė, bet galbūt „paskutinis meilės uostas“ (A. De Spirito, Gerardo Maiella e la religiosità popolare del suo tempo, in Spicilegium Historicum, p. 88).
Visa tai šventasis Gerardas išmoko iš Eucharistijos, todėl meilės „paklaikimą“ pavertė tarnyste, paslaugumu ir visišku atsidavimu savo broliams ir seserims.
Vienybė tarp meilės Dievui ir meilės artimui, mieli broliai ir seserys, yra krikščioniško gyvenimo širdis. Šiandien nešiojamės su savimi šį šv. Gerardo atminimą. Todėl švęsdami Eucharistiją sakykime savo širdžių gelmėje:
„Viešpatie, Tu, kuris šiame Sakramente tampi mums visišku dovanojimu, suteik, kad, panašiai kaip šventasis Gerardas, ir mes iš Tavęs išmoktume tarnauti savo broliams ir seserims be saiko, laisva širdimi, kupina meilės. Amen.“
Materdomini šventovė (Avellinas), 2026 m. balandžio 6 d.
Daugiau:
