Pagalba bausmės vykdymo sistemos paliestiems asmenim

Konferencija „Pagalba bausmės vykdymo sistemos paliestiems asmenims“ Kaune. Lietuvos Carito nuotr.

Esate žmonės, kurie tikrai kovoja dėl laisvės – ne tik savo, bet ir kitų. Šiais žodžiais į konferencijos „Pagalba bausmės vykdymo sistemos paliestiems asmenims“ dalyvius kreipėsi Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo kapelionas Rastislav Dluhy, laimindamas pastangas vienas kitam padėti tapti laisvesniais.

Lietuvos kalėjimų tarnybos  Pravieniškių 2-ojo kalėjimo kapelionas Rastislav Dluhy. Lietuvos Carito nuotr.

Pasak kapeliono, toks turi būti troškimas, suvokiant, kad sėdime vienoje valtyje: „Kelionė laisvės link niekada nesibaigia ir kartais reikia padėti žmonėms, kurie per savo dykumą keliauja į laisvę“.

Protestai prieš pusiaukelės namus Domeikavoke Kauno rajone, nenoras, kad šalia gyventų turintieji psichikos negalią ir kiti pavyzdžiai rodo, kad mes kaip visuomenė vis dar likę rūšiuoti žmones, sakė Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.

„Tai, kad šiandien esate čia ir konferencijai skyrėte visą dieną, rodo, kad jums rūpi bausmę atliekantys žmonės ir jų artimieji: vaikai, broliai, seserys, tėvai. Ačiū, kad esate šių žmonių balsu, kaip kad popiežius Pranciškus kvietė būti vargstančiųjų balsu“, – dėkojo Carito vadovė, linkėdama ne tik įdomių pranešimų, bet ir dalintis, kuo gyvename, ką patiriame, kas yra sunku ar net nežinojimu, ką darysime toliau, nes tik taip žengiame į priekį.

Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė sveikina konferencijos dalyvius.

Tema „Tėvystės patirtys atliekant laisvės atėmimo bausmę“ konferencijos pranešimus pradėjo Lietuvos Kalėjimų tarnybos resocializacijos koordinavimo skyriaus vadovė, Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Virginija Klimukienė.

Mokslininkė apžvelgė, su kokiais sunkumais susiduria vaikai, jų mamos ir tėčiai atliekant nelaisvės bausmes, kas padėtų išlaikyti šeimų ryšius ir kodėl mums, kaip visuomenei, tai svarbu.

Pasak dr. V. Klimukienės, į šeimą orientuota bausmės atlikimo politika padėtų atkreipti dėmesį į šeimos poreikius kalinimo metu, prisidėtų prie aktyvesnio tėvų dalyvavimo vaikų auginime bei teigiamų šeimos santykių palaikymo atliekant bausmę.

„Žinoma, visko negalima traukti ant vieno kurpalio. Pasitaiko, kad nelaisvės bausmė vienam iš šeimos narių likusiems tikrai atneša palengvėjimą. Labai svarbu visų pirma užtikrinti šeimos ir vaikų saugumą“, – pabrėžė pranešėja. Vis dėlto, kaip patvirtina tyrimų duomenys, tėvų ir vaikų ryšiai išlieka ypač aktuali problema.

„Kodėl svarbu kalbėti apie šeimas ir nuteistųjų vaikus iš nuteistųjų perspektyvos? Jei tėtis ar mama patenka į įkalinimo įstaigą, nutrūkę ryšiai su vaikais labai sutrikdo jų kaip tėvų tapatybę. Kaip būti su vaiku, kai nesi? Šeimoms svarbūs ir sutelktumą didina ritualai, o nelaisvėje to nėra ar vyksta nepilnai. Ryšio su vaikais nebuvimas lemia blogesnę tėčio ar mamos emocinę būklę, sunkiau laikytis taisyklių, nenusikalsti pakartotinai. Ir priešingai – jei ryšys palaikomas, nuteistiesiems lengviau adaptuotis, laikytis taisyklių, dalyvauti resocializacijos procese“, – pasakojo mokslininkė.

Pasak dr. V. Klimukienės, jau pats vaikų turėjimas traktuojamas kaip vienas pakartotinio nusikalstamumo veiksnių. Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, ryšys su vaiku – svarbesnis.

Vieno naujausių Olandijoje atlikto tyrimo metu aiškintasi, kaip tėvystė įtakoja žmonių pasirinkimus grįžus iš įkalinimo įstaigų į laisvę. „Iš tų, kurie gyveno su partneriu ir vaikais, per metus tik 15 proc. pakartotinai nusikalto, o iš neturėjusiųjų pakartotinai nusikalto 42 proc. Matome, kad ryšio kūrimas, gyvenimas kartu su vaiku, šeima gali būti pasirinkimo nebenusikalsti veiksnys, todėl turėtume kalbėti apie ryšį su vaikais“, – akivaizdu mokslininkei.

2021 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 41 proc. vyrų ir 38 proc. moterų, atliekančių bausmes kalėjimuose, turi vaikų ar globotinių iki 18 metų.

Tėvų įkalinimas labai neigiamai veikia jų atsparumą, savijautą, tokie vaikai susiduria su papildomais emociniais sunkumais, iššūkiais mokykloje ir pan.

Kaip dalijosi pranešėja, ne visiems vaikams pasakoma tiesa apie tėvų teistumą, kai kurie, susitikdami per pasimatymus, mano, kad tėtį ar mamą lanko darbe.

„Ryšiui su vaiku palaikyti svarbūs dažnesnis buvimas su vaikais, susitikimų kokybė, susitikimų erdvės. Tačiau aplinka nėra palanki, jauki, kaip buvo įvardyta kokybiniame tyrime. Pasimatymų metu tėvai sako negalintys pasisodinti vaikų ant kelių, su jais piešti, negali skaičiuoti kartu ar mokytis rašyti. Šie ir kiti dalykai ypač svarbūs kuriant nuteistojo ryšį su mažesniais vaikais. Jiems sunku bendrauti telefonu vaikai nesupranta, ką sakyti ar atsakyti, nes santykį labiau kuria per buvimą, veiklą kartu. Pasimatymus su vaikais dalyvauja prižiūrėtojai, tėvai negali su vaikais išeiti pažaisti į lauką, ribotas ir ne visada patogus pasimatymų laikas“, – ryšio kūrimo trukdžius vardijo dr. V. Klimukienė.

Kaip sako patys nuteistieji, jiems reikia pagalbos, kad galėtų palaikyti ryšius su laisvėje likusiais vaikais ir artimaisiais. Padėti galėtų nevyriausybinės organizacijos, artimieji, kiti nuteistieji tėvai, dalindamiesi patirtimi per savipagalbos grupes.

Pranešėja pasidžiaugė Carito rengiamomis šeimos dienomis, kurios buvo organizuotos kalėjimuose, pabrėždama, kad tai vaikų ir tėvų ryšius labai svarbu.

Pranešimą apie nematomas nusikaltimo aukas bei įkalinimo padarinius šeimos nariams konferencijoje „Pagalba bausmės vykdymo sistemos paliestiems asmenims“ skaitė Edita Parham iš Vilniaus arkivyskupijos Carito. Tema „Kas lieka bausmės šešėlyje? Artimųjų patirtys praktikoje“ kalbėjo Renata Dubauskė iš Kauno arkivyskupijos Carito.

Pirmą konferencijos dalį baigė diskusija „Nuteistųjų artimųjų išgyvenimai – kokia pagalba reikalinga?“, moderuojama dr. Neringos Kurapkaitienės.

Simon Schwarz iš Vilniaus arkivyskupijos Carito pristatė asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes, socialinės integracijos rezultatus. Tvarkos aprašo atsiradimo istoriją priminė Raimonda Čižauskaitė, atstovaujanti viešajai įstaigai Gerumo darbai.

Pranešimą „Treji socialinio darbo metai kalėjimuose ir savivaldybėse: ar jau išmokome bendradarbiauti?“ skaitė Tautvydas Vencius iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Reintegracijos paslaugų gavėjų patirtimi dalijosi Aistė Natkevičiūtė iš Vilniaus arkivyskupijos Carito.

Popietinę pasisakymų dalį baigė diskusija „Nuteistųjų integracija Lietuvoje – perspektyvos ir iššūkiai“, kurią moderavo dr. Justinas Sadauskas, o visą konferenciją apibendrino Kauno arkivyskupijos Carito vadovas Arūnas Kučikas.

Pasak konferencijos moderatorės – sielovados bausmių vykdymo vietose programos koordinatorės Militos Žičkutės-Lindžienės, Carito organizacija daugiau nei dvidešimt metų siekia, kad teisti asmenys turėtų galimybę po bausmės atlikimo grįžti į visuomenę ir gyventi gyvenimą be nusikaltimų.

Vilniaus ir Kauno arkivyskupijos karitiečiai daug dėmesio skiria ir laisvės atėmimu nubaustų žmonių artimiesiems – vaikams, sutuoktiniams, mamoms, tėčiams, kitiems baudžiamiems be realios kaltės, kurie mūsų visuomenėje ne tik stigmatizuojami, bet ir patiria dvasinių, materialinių, daug kitų iššūkių.

Atsiliepdami į nuteistųjų artimųjų patiriamus sunkumus, Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų Carito darbuotojai ir savanoriai ieško būdų mažinti žalą. Tam pasitarnauja programa „Bausmės šešėlyje“, skirta nuteistųjų artimiesiems: https://bausmesseselyje.lt/

Kaip rodo statistika, Lietuvoje bausmių už padarytus nusikaltimus paliesti maždaug 25 tūkst. žmonių.

Teistiems ir grįžusiems iš įkalinimo įstaigų Caritas teikia socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą, organizuoja įvairius užsiėmimus įkalinimo įstaigose.

Sielovadinės tarnystės tikslas – atkurti ir stiprinti nuteistųjų orumą, prisidedant prie teigiamų pokyčių šių žmonių gyvenimuose, palaikyti ir padėti bausmės šešėlyje atsidūrusiems suaugusiems ir vaikams.