Neeilinis įvykis Kėdainiuose – jau keletą dienų Šv. Juozapo parapijoje vieši Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos vienuoliai (redemptoristai) Rastislavas Dluhý ir Peteris Hertel, kurie bendradarbiaudami su pasauliečių bendruomene ,,Gyvybės medis“, susitinka su įvairiomis mūsų miesto bendruomenėmis ir kalba apie tikėjimo tiesas, suteikiančias žmogaus gyvenimui pilnatvę.

Apie misijų dienas Kėdainiuose, kurių tema „Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki“, su tėvu Peteriu Hertel kalbėjomės Daugiakultūriame centre, kur susitikti su misionieriais buvo pakviesti senjorai, menininkai, žurnalistai.

Kokia šių misijų svarba?

Į Kėdainius mus pakvietė atvykti Kėdainių dekanas, Šv. Juozapo parapijos klebonas Žydrūnas Paulauskas. Parapijos misijos – tarsi rekolekcijos. Daugelis žmonių negali išvykti į kitur vykstančias rekolekcijas, todėl mes atvykstame į parapijas susitikti su žmonėmis, su jais pasikalbėti, atsakyti į rūpimus klausimus.

Kartu su mumis yra atvykusi pasauliečių grupė, kuri padeda skelbti Evangeliją. Yra atskiri susitikimai su vyrais, moterimis, jaunimu, bendruomenių lyderiais, įvairių profesijų atstovais. Esame nustebinti, nes visi kėdainiečiai, su kuriais susitinkame, ar tai būtų vaikai, ar suaugusieji, yra nuoširdūs, atviri, gerai reaguojantys į tai, ką mes kalbame. Ir pats miestas yra labai gražus.

Dvasininkai yra pastebėję, kad žmonių tikėjimas pamažu slopsta, po Covido bažnyčios tapo tuštesnės. Kaip manote, kodėl taip nutiko?

Aš galvoju, kad nemažai vyresnių žmonių išmirė. Bet ne visur tas mažėjimas yra. Pavyzdžiui, Kaune kunigai sakė, kad šiemet yra daugiau žmonių bažnyčiose, nei buvo pernai. Daugiau jų apsilanko ir mišiose, ir daugiau sakramentų suteikiama.

Dabartiniais laikais visuomenėje viršų ima materialūs dalykai. Visi trokšta turėti didesnį namą ar geresnį automobilį, kokio kaimynas neturi…

Taip, turime materialių dalykų, bet tai nereiškia, kad išties esame laimingi ir visiškai patenkinti savo gyvenimu. Šv. Augustinas yra sakęs: „Mūsų širdys neras ramybės, kol nesusijungs su Dievu ir kol negyvens jame“ ir tą troškimą, gal to net nesuvokdami, jaučia kiekvienas iš mūsų.

Pas mus, vienuolius, dažnai ateina 40–50-mečiai, kurie sako, jog turi šeimą ir visokių materialių dalykų, bet neturi tos vidinės ramybės, nemato prasmės gyventi ir klausia, ką galėtų padaryti, kad jaustųsi geriau? Tą egzistencinę tuštumą galima kažkuo pridengti, bet tai bus laikina. Ieškojimas Dievo anksčiau ar vėliau ateina. Ir ypač mirties valandą iškyla klausimai, kam aš gyvenau, kas manęs laukia po mirties?

Jei tik kraunamės turtus čia, žemėje, bet negyvename Amžinybei, nebus tos ramybės, kurios taip trokštame.

Atvėrę širdį Viešpačiui ir skaitydami Bibliją, galime pajusti, kad esame svarbūs Dievui, kad tik per jį mes turėsime amžinąjį gyvenimą. Kiekvienas, kuris juo tiki, jau net ir čia turi dangų savyje.

Žmonėms neretai iškyla klausimų, o kiek gi reikia melstis, kaip dažnai eiti į bažnyčią? Šventajame Rašte nemažai epizodų, kuomet Jėzus eina melstis nuošaliau, vienumoje. Kunigai akcentuoja bendruomeninės maldos svarbą. Tai kuris maldos būdas yra tinkamesnis?

Jei žmogus išgirsta Dievo balsą, tas atsakymas jau yra malda. Tai nebūtinai turi būti tik tos maldos, kurių mus išmokė tėvai, tai gali būti ir asmeninis pokalbis su Dievu. Tai irgi padeda mums augti tikėjime. Bet vien asmeninės maldos nepakaks, nes esame sukurti bendruomenei, per krikštą tampame tikinčiųjų bendruomenės nariais. Negera žmogui būti vienam, reikalingas ryšys su kitu žmogumi. Bendruomeninė malda irgi yra stipri. Dievas yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, todėl ir kviečiame ateiti į bažnyčią, juolab, kad joje mes galime atlikti atgailos sakramentą ir priimti ostijoje esantį Gyvąjį Jėzų – Švč. Sakramentą.

Jėzus meldavosi ir sinagogoje, ir su mokiniais, o kartais eidavo melstis vienumoje, tai ir mūsų gyvenime turi būti ta pusiausvyra. Reikalinga tiek asmeninė, tiek ir bendruomeninė malda.

Kad stiprėtų žmonių tikėjimas, turbūt yra svarbu ne tik kunigų vaidmuo, bet ir bendruomenių lyderių požiūris?

Taip, todėl ir susitinkame su įvairių profesijų atstovais, nes visi galime būti Viešpaties bendradarbiais. Jėzus yra pasakęs Petrui: „Tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Dievui reikia žmonių, galinčių prisidėti prie Dievo–žmogiškosios institucijos kūrimo, prie to bažnytinio gyvenimo.

Šį sekmadienį užbaigsite misijų dienas Kėdainiuose. O kas turėtų būti po jų? Ko palinkėtumėte kėdainiečiams?

Labai norėtųsi, kad tai, kas buvo pasėta šių misijų metu, nebūtų prarasta, kad užaugtų geras derlius. Norėčiau palinkėti, kad tie, kurie buvo paliesti Dievo meilės, to niekada neužmirštų ir kad dalintųsi tuo su kitais. Turime gyventi atviromis širdimis ir būti pasiruošę, nes Dievas kasdien gali mus nustebinti. Kuo daugiau tuo gyvensime, tuo geriau pažinsime Dievą, patirsime daugiau jo malonių, būsime jautresni ir geresni vieni kitiems. Eikite į bažnyčią kartu su savo artimaisiais ar draugais, kad kuo daugiau įgytumėte tos dieviškosios meilės ir turėtumėte jos apsčiai savo gyvenime.

Kas nuveikta misijų metu ir kas dar laukia?

Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos vienuoliai (redemptoristai) Rastislavas Dluhý ir Peteris Hertel, bendradarbiaudami su misijų pasauliečių bendruomene ,,Gyvybės medis“, kasdien nuo gegužės 11-osios aukojo mišias Šv. Juozapo bažnyčioje ir sakė pamokslus, susitiko su savivaldybės darbuotojais, švietimo įstaigų bendruomenėmis, medikais, policijos pareigūnais, ugniagesiais gelbėtojais, šauliais, savanoriais, žurnalistais, bibliotekininkais, menininkais, moterų organizacijų atstovais. Dalyvauta ir miesto parke vykusioje Šeimų šventėje.