Šventasis Alfonsas Liguoris gimė Marianelloje netoli Neapolio 1696 m. rugsėjo 27 d. Jis buvo gana didelės šeimos, priklausančios Neapolio kilmingiesiems, pirmagimis. Įgijo platų išsilavinimą: humanitariniai mokslai, klasikinės ir moderniosios kalbos, tapyba ir muzika. Jis sukūrė „Duetto on the Passion“, taip pat populiariausią kalėdinę giesmę Italijoje „Tu Scendi Dalle Stelle“ ir daugybę kitų himnų. Baigė universitetą ir įgijo civilinės bei kanoninės teisės daktaro laipsnį ir pradėjo teisininko darbą.
1723 m., po ilgo itin sėkmingo darbinio laikotarpio, jis atsisakė teisininko karjeros ir, nepaisydamas stipraus tėvo pasipriešinimo, pradėjo mokytis seminarijoje. Kunigu įšventintas 1726 m. gruodžio 21 d., būdamas 30 metų. Pirmaisiais kunigystės metais gyveno su benamiais ir atskirtais Neapolio jaunuoliais. Jis įkūrė „Vakaro koplyčias“. Pačių jaunuolių vadovaujamos koplyčios buvo maldos, bendruomenės, Dievo žodžio, visuomeninės veiklos ir švietimo centrai. Šv. Alfonso mirties metu veikė 72 tokios koplyčios, kuriose dalyvavo daugiau nei 10 000 aktyvių žmonių.
1729 m. Alfonsas paliko savo šeimos namus ir apsigyveno Kinijos koledže Neapolyje. Būtent ten jis pradėjo savo misionieriaus kelią Neapolio karalystėje, kur rado daug skurdesnių ir labiau apleistų žmonių Neapolio gatvėse gyvenantys vaikai.
1732 m. lapkričio 9 d. Alfonsas įkūrė Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregaciją, paprastai vadinamą redemptoristais, kad galėtų sekti Jėzaus Kristaus, skelbiančio Gerąją Naujieną vargšams ir labiausiai apleistiems, pavyzdžiu. Nuo to laiko jis visiškai atsidavė šiai naujai misijai.
Alfonsas buvo grožio mylėtojas: muzikantas, dailininkas, poetas ir rašytojas. Visą savo meninę ir literatūrinę kūrybą jis panaudojo misijai ir to paties paprašė tų, kurie prisijungdavo prie kongregacijos. Jis parašė 111 darbų apie dvasingumą ir teologiją. 21 500 jo kūrinių leidimų ir vertimų į 72 kalbas liudija, kad jis – vienas iš skaitomiausių autorių. Jo žinomiausi darbai – „Puiki maldos priemonė“, „Jėzaus Kristaus meilės praktika“, „Marijos šlovės“ ir „Švenčiausio sakramento aplankymai“. Malda, meilė, jo santykis su Kristumi ir tiesioginė patirtis apie tikinčiųjų pastoracinius poreikius padarė Alfonsą vienu iš didžiausių vidinio gyvenimo meistrų.
Didžiausias Alfonso indėlis Bažnyčiai – moralinės teologijos refleksija ir jo moralinė teologija. Šis darbas kilo iš Alfonso ganytojiškos patirties, jo gebėjimo atsakyti į tikinčiųjų keliamus praktinius klausimus ir ryšio su jų kasdienėmis problemomis. Jis priešinosi steriliam legalizmui, kuris dusino teologiją, ir atmetė griežtumą, būdingą tam metui … tai buvo galingo elito produktas. Alfonso teigimu, tai buvo Evangelijai uždari keliai, nes „tokio griežtumo Bažnyčia niekada nemokė ir nepraktikavo“. Jis mokėjo teologinį apmąstymą panaudoti pabrėžiant asmens didybę ir orumą, moralinę sąžinę ir evangelinį gailestingumą.
Alfonsas buvo įšventintas Šv. Agotos de Goti vyskupijos vyskupu 1762 m. Jam buvo 66 metai. Jis bandė atsisakyti šio paskyrimo, nes jautėsi per senas ir ligotas, kad galėtų tinkamai rūpintis vyskupija. 1775 m. jam buvo leista palikti šią tarnystę, tad išvyko gyventi į Paganio redemptoristų bendruomenę, kur mirė 1787 m. rugpjūčio 1 d. Jis buvo paskelbtas šventuoju 1839 m., 1871 m. – Bažnyčios daktaru ir 1950 m. – nuodėmklausių ir moralistų globėju.
Artritu sergančiojo malda į Šv. Alfonsą
Šventasis Alfonsai, tu esi ypatingas visų, daugelį metų kankinamų artrito ir varginančių skausmų, globėjas. Kai mūsų pirštai išsukioti skausmo, išlaikyk mūsų dėmesį į vinimis pervertas Kristaus rankas. Kai mūsų tvinkčioja iš nesibaigiančio skausmo, leisk mums pamatyti Jėzaus kelius, atsitrenkiančius į grindinį, kai parpuolė po sunkiu kryžiumi.
Kai mūsų nugaros sustingsta iš skausmo, leisk prisiminti Kristaus nugarą, atlaikančią šiurkščią kryžiaus medieną. Kai taip skauda mūsų klubus, alkūnes, pirštus ir kitus sąnarius, kad akyse kaupiasi ašaros, padėk prisiminti ašaras, prakaitą ir kraują, ištekėjusį iš mūsų nukryžiuoto Jėzaus, kuris dėl kiekvieno iš mūsų iškentėjo daug daugiau. Šventasis Alfonsai, paskutiniaisiais metais tave kamavo stuburo išlinkimas ir buvai įkalintas neįgaliojo vežimėlyje. Išmokyk mus susieti visus savo skausmus su Jėzaus kančiomis. Tavo užtarimu, tegul mūsų skausmas būna palengvintas, bet dar daugiau – leisk mums susivienyti su Jėzumi jo mirtyje ir prisikėlime dėl pasaulio išpirkimo. Amen.
