Prie Saulėtekio gatvės ir Nemenčinės plento sankryžos esantis šiuolaikiniame studentų miestelyje – įsikūrusiame buvusio Pospieškos palivarko vietoje – šiandien nėra jokių ženklų, liudijančių kadaise čia vykdytą plačią tėvų redemptoristų veiklą.
Jų buvimas Vilniuje, nors trumpas, jei lygintume su kelių šimtų metų pranciškonų, dominikonų ar jėzuitų veikla, pasižymėjo gražiu darbu tarp sostinės priemiesčių ir aplinkinių kaimų gyventojų. Buvo pažymėtas ir kančios: karo metais vienuolių neaplenkė suėmimai ir Lukiškų kalėjimas, po karo nukentėjo nuo sovietų. Tačiau jų ganytojiškas darbas nebuvo pamirštas – seniausi amžiumi vilniečiai prisimena redemptoristus dar iš Pospieškos, o Naujosios Vilniaus gyventojai gerai pažįsta pirmąjį jų vyresnįjį tėvą Farncišeką Svionteką (Franciszek Świątek), patarnavusį Šv. Kazimiero bažnyčioje.
Redemptoristų kongregacijos pavadinimas kilęs iš lotynų Redemptor (liet. Išganytojas), o pilnas pavadinimas skamba: Švenčiausiojo Išganytojo Kongregacija. Todėl tuo metu, kai Bažnyčia šlovina Prisikėlusį Kristų, dėkodama Jam už išganymo malonę, norime skaitytojams pateikti šio mūsų miesto kampelio kiek primirštos ir apeinamos istorijos fragmentą.
Votas už Stebuklą prie Vyslos
Redemptoristai atvyko į Vilnių XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, o susiję tai buvo su jų planais statyti vienuolynus ir vykdyti misijas ir rekolekcijas tuometiniuose Lenkijos pakraščiuose. Šio projekto įgyvendinimas prasidėjo atvykus į Vilnių tėvui Francišekui Sviontekui, kuris arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio (Romuald Jałbrzykowski) leidimu iš pradžių pradėjo dirbti Šv. Baltramiejaus bažnyčioje Užupyje. Tai buvo laikinoji redemptoristų „būstinė“ prieš pastatant jiems vienuolyną Pospieškoje.
Tai arkivyskupas R. Jalbžykovski pasiūlė redemptoristams pradėti ganytojišką darbą Pospieškoje – skurdžiame, retai apgyvendintame priemiestyje, o jo pakraščiuose būta kaimų, kurių gyventojams buvo labai toli iki bažnyčios. Misionieriai redemptoristai vykdė parapijines rekolekcijas visame tuometiniame Vilniaus krašte – pavyzdžiui, Eišiškėse ir šiuo metu Baltarusijai priklausančiose vietovėse: Vijoje, Pervalke, Smurgainiuose, Rodūnėje. Idėja statyti Pospieškoje bažnyčią ir vienuolyną labai patiko Vilniaus intelektualiniam ir administraciniam elitui, todėl padėti statybos komitetui kaip mat atskubėjo vaivadijos, universiteto vadovybė ir gyventojai. Netrūko aukotojų skiriamų pinigų. Iš pradžių vienuoliai apsigyveno kambariuose, kuriuos nuomojosi iš palivarko šeimininkės Magdalenos Aleksandrovič, skyrusios žemės vienuolyno ir bažnyčios statyboms. Jau 1938 m. tėvas F. Sviontek įsikraustė į dar nebaigtą vienuolyno pastatą.
Anksčiau – 1936 m. rugpjūčio 15 d. – buvo pašventintas kertinis akmuo būsimai Pergalingosios Dievo Motinos bažnyčiai. Tiek data, tiek bažnyčios globėja nebuvo atsitiktiniai – bažnyčia turėjo tapti padėkos votu Švč. Mergelei Marijai už Stebuklą prie Vyslos 1920 metais. Vienuolyno koplyčia, kurioje būtų galėję melstis ir tikintieji, buvo pašventinta 1939 m. rugpjūčio 15 dieną. Redemptoristai pasirinko šią datą neatsitiktinai – kongregacija anais metais šventė savo įkūrėjo Šv. Alfonso de Liguori 100-ąsias kanonizacijos metines, o visoje šalyje buvo minimos eilinės prie Varšuvos įvykusios pergalės prieš bolševikus metinės. Pospieškoje nuo rugpjūčio 13 iki 27 dienos vyko didelės misijos, kuriose, nepaisydami kylančio karo grėsmės, dalyvavo keli tūkstančiai tikinčiųjų.
* * *
Okupacijos metai
„Prisimenu, kad 1939 m. jau buvo paruošta vieta bažnyčiai: iškasta gili duobė pamatams ir rūsiams, vienuoliai buvo įsigiję statybinių medžiagų… Karas sutrikdė jų planus. O duobė išliko iki šiol – žinoma, gausiai apaugusi krūmais ir medžiais“, – pasakoja Hana Stružanovska-Balsienė (Hanna Stróżanowska-Balsienė), kuri su broliu priėmė Pirmąją Komuniją pas redemptoristus. „Įėjus į vienuolyną, reikėjo pereiti ilgu koridoriumi, iš dešinės pusės buvo maži kambarėliai: kanceliarija, zakristija, o iš kairės – didelė dviejų aukštų koplyčia. Joje visada buvo pilna žmonių.
Redemptoristai vykdė plataus masto veiklą tarp parapijiečių. Religiniam gyvenimui vadovavo tėvas Vladyslav Calka (Władysław Całka), vykdęs įvairias „akcijas“: įsteigė chorą, eucharistinės procesijos grupę, Jėzaus Širdies Apaštališkumą, kuriam ir vadovavo. Vienuoliai buvo įsitraukę ir į Dievo Gailestingumo kulto skleidimą. Prieš Švenčiausiojo Išganytojo kongregacijos globėjo šventę įvyko Dievo Gailestingumo novena, o iškilmių dieną pamokslą pasakė kun. Mykolas Sopocka. Įdomu tai, kad šv. s. Faustina Kovalska daržininkystės mokėsi būtent iš redemptoristų.
Karas, nors ir sumaišė bažnyčios statybos planus, nesugebėjo sustabdyti per stebuklą tremties išvengusių vienuolių ganytojiško darbo. Redemptoristai katechizuodavo vaikus ir jaunimą, rėmė kunigus kitose parapijose – tokiose kaip Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Antakalnyje bei Naujoje Vilnioje, taip pat Kairėnų koplyčioje.
1940 m. viduryje Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas – iš pradžių redemptoristai neteko 3 ha ploto vienuolyno daržo, o 1941 m. kovą sovietų karininkai atvyko perimti vienuolyno pastatą karo reikmėms. Tuomet įsikišo parapijiečiai: surinko per 3 tūkst. parašų gindami nuosavybę ir koplyčią, kuri – kaip buvo pabrėžiama – tarnauja skurdiems darbininkams. Dvasininkų trėmimas buvo suplanuotas 1941 m. liepos 4 dieną, tačiau sutrukė prasidėjęs vokiečių-sovietų karas.
* * *
Išvaikyta bendruomenė
Vokiečių okupacijos metais kariuomenės reikmėms buvo paimtas vienuolyno pirmasis aukštas. Tai trukdė vienuolių veiklai. Nepaisydami to, jie ir toliau vykdė ganytojišką darbą, rengė vaikus Pirmajai Komunijai, slėpė žmones, kuriems buvo iškilusi grėsmė, ir vedė pogrindžio gimnaziją. Gimnazijos veikla vyko prisidengus vokiečių kalbos kursais, kuriems rengti leidimą turėjo vienas redemptoristų tėvas Liudvik Frons (Luwidk Frąś). Patvirtintas ir rdemptoristų dalyvavimas pasipriešinimo judėjime. Tėvas V. Valkas buvo Armijos Krajovos kapelionas. Vienuoliai buvo įsitraukę ir į pagalbą žydams ir jų gelbėjimą. Pavyzdžiui, 1944 m. pabaigoje vienuolyne kurį laiką slapstėsi Londono vyriausybės delegatas – gen. Vladyslavo Sikorskio (Władysław Sikorski) brolis ir jo brolėnas.
Karo metais, iš karto po Vilniaus kunigų seminarijos alumnų ir dėstytojų suėmimo, buvo suimti ir tėvai redemptoristai, o jų bendruomenė 1942-1944 metais išvaikyta.
1944 m. liepos pabaigoje bendruomenė sugrįžo į Pospiešką. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė buvo minima labai iškilmingai. Tačiau nauja Lietuvos tarybų respublikos politinė situacija neteikė vilties. Po karo sovietų valdžia susidorodavo su lenkų gyventojais ir Bažnyčia. Likviduodavo vienuolijas, neleisdavo joms vykdyti veiklos. Sprendimą išvykti į Lenkiją priėmė visi redemptorstai, išskyrus tėvą F. Svionteką, kurį dėl amžiaus ir ligos (buvo iš dalies paralyžiuotas) valdžia galėjo toleruoti.
* * *
Tarnystė Baltarusijoje
Pasilikdamas šiapus Bugo tėvas Sviontekas negalėjo numanyti, kad praleis čia net 30 metų. Iki 1948 m. buvo likęs vienuolyne, kur organizuodavo rekolekcijas, ruošė vaikus ir jaunimą sakramentams ir pagal galimybes stengėsi vykdyti parapijoje normalų religinį gyvenimą. 1948 m. valdžia iš pradžių atėmė iš tėvo Svionteko vienuolyną leisdama vienuoliui apsigyventi ūkiniame pastate, kur šis rengė pamaldas. Vienuolyno pastate buvo įrengta vaikų ligoninė, o jos direktorius vis įskųsdavo kunigą. Galiausiai tėvas Francišek buvo priverstas nustoti vykdyti viešai savo veiklą ir buvo išvarytas iš vienuolyno teritorijos. Gavo namą Valakampiuose prie Neries, kur ir toliau tarnavo tikintiesiems, o mažame kambarėlyje aukodavo šv. Mišias, važinėjo su rekolekcijomis pas seseris vienuoles. Tai tęsėsi iki 1951 metų, kol išvyko į Naugarduką. Po metų pradėjo dirbti Braslave. Tai buvo metas, kai Baltarusijoje apskritai nebuvo kunigų: vieni buvo priversti išvykti į Lenkiją, o kiti ištremti į lagerius. Tėvas Sviontek dirbo čia beveik 10 metų: į pamaldas atvykdavo minios žmonių iš artimesnių ir tolimesnių vietovių. Pakrikštyti vaikų kartais prašydavo net stačiatikiai. Vykstant aršiai sovietų valdžios kovai su Bažnyčia, ieškota progų atsikratyti uolaus kunigo.
„Prisimenu tėvą Svionteką iš Braslavo. Žmonių buvo laikomas šventu kunigu, o tėvai labai stengėsi, kad vaikai Pirmajai Komunijai ruoštųsi būtent pas jį. Visada buvo apsuptas vaikų“, – prisimena Lucija Domanska, kurios vyras Viktor irgi buvo susidūręs su kun. Svionteku, kai kunigas dirbo Naujoje Vilnioje.
* * *
Kunigas iš Dievo
Galiausiai tėvas Svionetk turėjo palikti Braslavą ir grįžti į Vilniaus kraštą. Apsigyveno Juodšiliuose, o kadangi negavo leidimo viešajai veiklai, organizuodavo pamaldas slapčia savo bute. Seserys vienuolės ir kunigai atvykdavo pas jį rekolekcijų ir dvasinių pokalbių. Tėvas Sviontek krikštydavo, lankė ligonius ir net suorganizavo slaptą kunigų seminariją, ten rengė kandidatus įslaptintiems šventimams Lenkijoje. Septintojo dešimtmečio viduryje grįžo į Vilnių ir vėl apsigyveno netoli Pospieškos. Vėl įrengė namų koplyčią ir kiek tik galėjo patarnaudavo tikintiesiems – daugiausia seserims vienuolėms. Ruošdavo ir vaikus Pirmajai Komunijai.
„Man teko tokia laimė, kad Pirmajai Komunijai mane parengė kunigas Sviontek. Mama atvedė mane pas kunigą, o šis aiškindavo man tikėjimo tiesas ir katekizmą. Mėgdavau šiuos susitikimus. Prisimenu jį kaip labai pamaldų žmogų. Faktiškai jis buvo mums kaip senelis. Tai kunigas iš Dievo. Iki šiandien prisimenu mano Pirmąją išpažintį jo kambarėlyje“, – savo prisiminimais dalijasi Regina Bielavska. O jos draugė Anna Ivancevič prisimena kun. F. Svionteką dėl jo ganytojiško darbo Naujoje Vilnioje: „Aukodavo Šv. Mišias šoniniame Aušros Vartų Dievo Motinos altoriuje, o kadangi buvo invalido vežimėlyje, kažkas vis padėdavo jam atsistoti. Kad ir paliestas kančios, jo veidas visada buvo giedras ir besišypsantis – spinduliuojantis Dievą.“
Kun. F. Sviontek dirbo klebonu Naujojoje Vilnioje iki 1974 metų. Mirė po dvejų metų. Palaidotas parapijos kapinėse.
* * *
Pospieškoje buvusio vienuolyno likimas, deja, nenuteikia optimistiškai. Sovietmečiu ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iki 2012 metų čia veikė sveikatos priežiūros įstaigos: iš pradžių ligoninė, vėliau – vaikų sanatorija. Vienuolyno turtas buvo grąžintas Bažnyčiai, o patalpos išnuomotos privatiems asmenims – čia įrengtas antikvariatas. Važiuojant Nemenčinės plentu galima pastebėti užrašą „Dvaras antikvaras“. Laikas nėra palankus vienuolyno pastatams ir šie metams bėgant vis labiau nyksta.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
Panaudotas Mariano Brudziszo straipsnis „Ganytojiškas redemptoristų darbas lenkų tarpe“.
Taip pat skaitykite:
Popiezius Benediktas XVI: Sventasis Alfonsas Marija Liguoris ir malda
Šventasis Klemensas Hofbaueras – švente
