Iloilas, Filipinai, 2026 m. birželio 27 d.
Brangūs broliai ir seserys, brangūs pasauliečiai, mūsų misijos bendradarbiai,
Šią dieną, kai visa mūsų kongregacija džiaugsmingai švenčia Mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinos šventę, prisidedu prie kiekvienos redemptoristų bendruomenės visame pasaulyje, dėkodamas Dievui už Atpirkėjo Motinos dovaną, kuri ir toliau lydi Bažnyčią bei mūsų misionierišką šeimą piligriminėje kelionėje per gyvenimą.
Pamaldumas Marijai yra vienas iš mūsų dvasingumo ramsčių. Konstitucija (32) mums tai puikiai primena: „Tegul redemptoristai ima Palaimintąją Mergelę Mariją kaip pavyzdį ir pagalbininkę. Mat ji tikėjime ėjo piligrimo keliu ir visa širdimi priėmė gelbstintį Dievo valios vykdymą. Ji visiškai atsidavė kaip Viešpaties tarnaitė savo Sūnaus asmeniui ir Jo darbui, taip tarnaudama atpirkimo slėpiniui. Iš tiesų ji tebetarnauja Jam kaip amžinoji Dievo tautos pagalba Kristuje. Todėl tegul jie bendrauja su ją kaip su motina, su visa meile ir pagarba, kurią jai kaip sūnūs yra skolingi. Tegul jie dosniai puoselėja pamaldumą, ypač liturginio pobūdžio, Palaimintajai Mergelei Marijai ir ypatingu uolumu švenčia jos šventes.
Visi broliai kasdien gerbs Palaimintąją Mergelę Mariją, laikydamiesi šv. Alfonso tradicijos. Visiems rekomenduojama šventojo rožinio malda, kad dėkingomis širdimis jie galėtų apmąstyti ir sekti Kristaus slėpinius, kuriuose Marija dalyvavo.“
1865 m. gruodžio 11 d. popiežius Pijus IX patikėjo Mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinos ikoną redemptoristams, pavedęs mums misiją, kuri lieka tokia pat aktuali ir šiandien: „Padaryti ją žinomą visame pasaulyje.“
Po kelių mėnesių, 1866 m. balandžio 26 d., ikona iškilmingai buvo grąžinta viešam garbinimui Šv. Alfonso bažnyčioje Romoje.
Nuo tada, per visus 160 metų, šis pamaldumas peržengė sienas, kultūras ir kalbas, tapdamas viena iš labiausiai paplitusių Marijos apraiškų Bažnyčios gyvenime.
Kiekviename žemyne, kur yra kongregacija, Mūsų Motina ir toliau buria savo vaikus. Vienur tai vyksta per dideles šventoves, kurios kasdien priima minias piligrimų. Kitur – per mažas bažnyčias, koplyčias, bendruomenes ir misijas, kur paprasti žmonės atneša prie ikonos savo džiaugsmus, kančias, nerimus ir viltis.
Visose šiose vietose Marija ir toliau rodo į Kristų, savo Sūnų, tikrąjį žmonijos Atpirkėją.
Tačiau pavedimas, kurį patikėjo Pijus IX, nesusideda vien iš pamaldumo platinimo. Mes esame pašaukti vesti žmones nuo pamaldumo prie asmeninio susitikimo su Jėzumi Kristumi; nuo
susitikimo prie mokinio kelio; nuo mokinio kelio prie misionieriško įsipareigojimo. Tikras pamaldumas Marijai niekada nėra tikslas savaime. Jis visuomet veda prie Kristaus sekimo ir dosnaus tarnavimo broliams ir seserims, ypač vargšams, apleistiesiems ir visiems tiems, kurių orumas yra sužeistas įvairių skurdo ir atskirties formų.
Marija yra įkvepiantis pavyzdys redemptoristų misijai. Jos tyla pasižymi atidžiu klausymusi (plg. Lk 2, 19, 51); jos motiniškas buvimas įkvepia užuojautą (plg. Jn 19, 25–27); o jos tikėjimas yra kupinas vilties (plg. Lk 1, 45). „Magnificat“ ji skelbia Dievą, kuris numeta galiūnus nuo sostų, išaukština nusižeminusius, alkstančius pripildo gėrybių ir prisimena savo gailestingumą savo tautai (plg. Lk 1, 46–55). Jos giesmė išlieka visiškai aktuali ir šiandien ir taip pat kviečia mus misijai: skelbti gausųjį atpirkimą, kuris keičia gyvenimus (plg. Ps 130, 7), gina žmogaus orumą (plg. Jn 10, 10) ir stiprina labiausiai kenčiančiųjų viltį (plg. Rom 5, 5).
Šią Mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinos šventę, minėdami 160-ąsias jos pamaldumo plitimo metines, kviečiu kongregaciją, kiekvieną vienuolinę bendruomenę, kiekvieną brolį, pasauliečius mūsų misijos bendradarbius bei bendruomenes ir vienuolijas, susijusias su redemptoristų dvasingumu, šią dieną atnaujinti savo įsipareigojimą padaryti Mūsų Motiną vis plačiau žinomą ir mylimą. Padarykime mūsų bažnyčias, šventoves ir bendruomenes tikromis tikėjimo, gailestingumo ir misijos mokyklomis, gyvenamomis pastoracinio gerumo dvasia, kur kiekvienas piligrimas rastų ne tik paguodą savo sielvartuose, bet ir kvietimą vis naujais būdais gyventi Evangelija ir tapti misionieriumi Jėzaus Kristaus mokiniu.
Tegul Mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motina ir toliau saugo kongregaciją ir kartu su mūsų šventaisiais, kankiniais bei palaimintaisiais stiprina mūsų misionieriškąjį pašaukimą ir įkvepia mus su atnaujintu entuziazmu nešti gausųjį atpirkimą visiems, ypač vargingiausiems ir labiausiai apleistiesiems.
Palaimintos Mūsų Nepaliaujamos Pagalbos Motinos šventės!
Kun. Rogério Gomes, CSsR
Vyriausiasis generolas
